Turiu aš talentą savo gyvenimą paversti sudėtingu,
Šaipytis ir iš to, ką man suvokti per sunku.
Pirmauju tik tada, kai ‚reikia‘ nieko nesuprasti
Ir juoktis, kai visiems aplink labai graudu.
Ne, jūs nesakėt, kad gedulas man tinka...
... Bet aš matau, kaip nekenčiat mano cinizmo ir žodžių tiesmukų.
Jums pikta, kad net būdama kvaila beprote,
Man lengva jūsų genialumą vulgariai paversti visišku nieku.
... O iš švelnumo, mon amour, galiu įkąsti ar nagus suleisti.
Ir aš šypsosiuos, jei manęs nekęsi, nes tai tau taip nemalonu.
Bet vis dėlto žmogus aš, pilkoj minioj nepastebėtas...
Nes gedulas man tinka prie mano sielos, o galbūt akių...
Visi mes "turime talentą" savo gyvenimą paversti sudėtingu. Ir šis talentas vadinamas vėjavaikiškumu.
Ir tu klysti sakydama, kad genialumą gali paversti visišku nieku. Na nebent galėtum užleisdama vietą tobulumui. Bet tai mums sunkiai suvokiama... O kartais - ir visiškai nesuvokiama.
Linkiu, kad patirtis būtų kuo saldesnė sielai ir kartesnė kūnui. Tuomet, kai perskaitysite ši savo kūrinį, tai tikriausiai garsiai nusijuoksite ;)
Sėkmės.