On the road again

- Tai kada vestuvės?, - pakausė manęs, nulydinčios jį akimis, Nesa.
- Ooo ne, vestuvių nebus, - nusišypsojau aš.
- Gyvensit susimetę?, - šyptelėjo ji.
- Nea, visa tai greitu laiku baigsis.
- Bet as maniau...
- Taip taip, - nutraukiau aš ją, - mes puikiai sutariam, jis nuostabus vyras, su juo aš jaučiuosi saugi ir mums gera kartu, jis myli vaikus, galėtų apginti mane nuo tunto užpuolikų ir apskritai aprūpinti ir pasirūpinti manimi, - ir visa tai buvo tikra tiesa.
- Tai kur problema?, - visiškas nesupratimas atsispindėjo Nesos veide.
- O problema yra ta, kad visa tai, kaip čia tau geriau paaiškinus, visa tai tėra kaip koks paveiksliukas – tai ne visai tikra. Nors, žinoma, aš galiu lažintis, kad susituokusi su juo nugyvenčiau visiškai teisingą gyvenimą ir neturėčiau dėl ko apgailestauti.
- Ir??
- Būtent: koks gi tas gyvenimas be klaidų ir apgailestavimų. Matai, su juo gera ir ramu – bet jokio stipraus jausmo, patyrimo, emocijų, audrų, žinai kaip būna? Kai tiesiog užneša ir jau nebesivaldai???
- Ne, nežinau, ir tau nepatariu, - jau buvo beprasižiojanti pamokslui Nesa.
- Be to, - greitai ją nutraukiau, - jam reikia visai ne manęs, kažko gal kiek panašaus į mane, bet iš esmės visiškai kitokio nei aš. Aš teesu antras geriausias pasirinkimas. Kai kas galėtų pasakyti, kad antras geriausias yra pakankamai gerai, bet pažiūrėk – tokiam vyrui kaip jis reikia paties geriausio. Jis to tikrai vertas.
- Nesuprantu tavęs, tai kam tada iš viso delsi, jei jau esi tuo tikra, - na štai, esu pasmerkta – ir visai pelnytai.

Žinojau, kad taip bus, bet niekaip negalėjau susilaikyti neišsakiusi viso to bent kam nors – jau nusibodo visi tie susižavėję žvilgsniai (kokia graži pora – oj oj oj) ir klausimai apie vestuves. Nebus jokių vestuvių ir taškas. Ką jie išmano apie tai, ko reikia man ir apie tai, ko reikia jam? Ir net jeigu jis pats to dar nesuvokia, manęs jam tikrai nereikia. Manęs piktuoju jis neminės, tą aš tikrai žinau ir anksčiau ar vėliau, na truputį vėliau nei anksčiau, jis viską viską supras, dėl to tikrai jaučiuosi rami.

- Nesijaudink, vieną rytą aš tiesiog išeisiu, - pamerkiau jai akį.

Žinau, is šono aš atodau tikra kalė. Aš ką tik papasakojau, kad paliksiu vyrą, kuris mane myli ir kuris savo ateitį sieja su manim, bet nerodau jokio apgailestavimo ar kaltės jausmo, tik šelmiškas šypsnys ir mirktelėjimas akimi. Ha, užteks man savigraužos ir savianalizės. Žinau, kaip viskas turi būti ir žinau, kad jokia savigrauža čia nepadės. Savigrauža nuramina tik sąžinę: aš irgi kentėjau dėl kitų kančios - išteisinkit mane. Manęs nereikia išteisinti – kai aš būsiu teisiama, galėsiu stovėti tiesiai, su pakelta galva ir pripažinti visas savo kaltes. Teiskit mane teisingai ir sąžiningai.
Be to, didelio čia daikto: iš tikrųjų tai vienintelis žmogus, kuris galėtų jaustis nuskriaustas - esu aš. Bet aš nesu iš tų – nuskriaustųjų. Jei jau reikia taip kaip reikia, aš iš to išspausiu tiek, kiek tik galima malonumo sau ir padarysiu viską teisingai – nesijaudinkit. Bet aš nesu nuskriausta – nieku gyvu: todėl man nereikia nei teisintis, nei graužtis, nei sulaukti kitų pateisinimo ar užuojautos. Aš moku būti laiminga.

Jis stovėjo draugų kompanijoj, kai aš atėjau prie jo ir prisiglaudžiau. Subtilus vyriškų kvepalų aromatas, stiprus raumeningas kūnas ir švelnus žvilgsnis – mmmmmm, tikras pasitenkinimas turėti TOKĮ vyrą. Aš jo pasiilgsiu. Ir dar pasiilgsiu kitų moterų žvilgsnių – truputį pavydžių ir tyrinėjančių, kai kur nors būdavome dviese. Ha, kad jūs žinotumėt!!




Saulė. Atmerkiu akis. Saulė. Dar tik kyla. Kiek dabar? 5? 6? Žvilgteliu į laikrodį: pusė penkių. Ah, pats metas. Bet aš dar guliu klausydamasi negilaus jo kvėpavimo ir mėgaudamasi tuo, kas tuoj tuoj bus nutraukta. Tai lyg: pagulėsiu dar penkias minutes, nes dar nenoriu nustoti sapnuoti. Taigi, pagulėsiu dar penkias minutes, o tada išeisiu. Ir nepaisant to, kad žinau, jog reikia išeiti, guliu ir jaučiu pilnatvę. Kaip viskas gražu ir ramu!! Apsiverčiu ant šono ir jau noriu tiesti ranką paglostyti jo veido, bet susilaikau – žinau, kad nevalia. Ir, kas keisčiausia, man nei liūdna nei skaudu, netgi atvirkščiai - jaučiuosi laiminga. Dar viena saldi žemuogė, kurią galėsiu užverti ant savo gyvenimo smilgos.
Viskas. Tyliai nuleidžiu kojas ant minkšto kilimo – kad tik nepabūstų. Apsivelku lengvą suknią, kuri vakar nerūpestingai numesta ant kėdės nuslydo ant grindų. Ir prieinu prie lovos.
- Aš išeinu, - tyliai sušnabždu jam į ausį.
Jis letai pramerkia savo pilkas, šiltas akis.
- Kur, juk dar taip anksti?
- Į gyvenimą, - nusišypsau, - į savo gyvenimą. Neieškok manęs.
Ir, tik blykstelėjus nuostabai jo akyse, sulaikau jo žodzius bučiniu. Jaudinantis beveik kaip pirmą kartą. Neee, jaudinantis ku kas labiau. Atsipailaiduoju ir leidžiu sau pasimėgauti akimirka iki galo. Po to švelniai atsitraukiu, perbraukiu ranka per jo skruosta. Ir pasilenkusi sušnabždu:
- Sudie.

Žinau žinau, bet nieko sau negaliu padaryti – man patinka poetiškumas ir simbolika. Kertu lažybų, kad kylančios saulės nušviestam kambary visa šita scena atrodė nepakartojamai romantiška ir jaudinanti. Man patinka rinkti romantiškas ir jaudinančias žemuoges.

O tada greitai išeinu is kambario, iš buto ir iš jo gyvenimo. Kol jis dar nespėjo iki galo susiprasti.
87 laipteliai žemyn, durys, kitos durys, ir aš jau vėl laisva. Sėdu į mašiną ir vairuoju namo. Quo vadis? Prie jūros? Į Ispaniją? Romą?  O gal kas labiau poetiško? Žinau, važiuosiu į Krokuvą - ji labai poetiška, be to, ten galėsiu nuvairuoti su mašina ir nereikės skraidyt lėktuvais. Nemėgstu lėktuvų: ta visa gaišatis oro uostose ir visa kita.... geriau jau sėsti i mašiną ir važiuoti – apgaulinga laisvė! Ir vėl tas simbolizmas: on the road again. Šypsausi, kokia gi aš kartais kvailai romantiška!
Bet nieko negaliu sau padaryti, tokia jau aš esu.