svaja - prisiminimai...

    Šalto spalio sekmadienio rytas… Mažyčiai vos šildantys saulės spinduliai veržiasi pro langą. Lauke šalta, taip nesinori nieko daryti. Užmerkiu akis ir mintimis nusikeliu į vasara – mėgiamiausią metų laiką… Bangos, ošianti jūra, gaivus vėjelis glosto mano beveik nuogą kūną ir nepaliaujamai žarsto smėlį. Dangus – vietomis žydras kaip tavo akys, vietomis apniukęs, slepiantis saulę. Padangėj skraido žuvėdros, pakrante karts nuo karto praeina žmogus… Viskam apibūdinti tėra tik vienas žodis – nuostabu. Guliu ant smėlio, ant nedidelės kopos, kur atsiveria gražus vaizdas. Kaip visada tyliai skamba muzika, persipinanti su gamtos garsais. Tai poilsis mano sielai, atitrūkimas nuo banalios kasdienybės iš triukšmingo miesto. Guliu ir nepastebiu, kaip greitai eina laikas. Bangos ir dangus mane nuneša toli toli…
    Diena eina vakarop. Matosi nuostabus saulėlydis, nes danguje nė debesėlio. Vis dar guliu, taip nesinori niekur eit iš čia. Juk paskutinė diena, ryt grįžtu į kasdienybę. Saulei nusileidus dangus nusidažo raudonai, pamažu temsta. Po kelių akimirku jau visai tamsu. Neįsivaizduoju, kiek valandų. Ir kam man jos, noriu kad taip liktų amžinai… Naktis šilta kaip niekad, jūra rami, vėjo nėra, visiškas štilis. Sėdžiu ant kopos ir niūnuoju kažkokią širdžiai artimą melodiją. Aplink taip tylu, tik retsykiais ateina aidas nuo kavinių muzikos. Staiga prisimenu vieną artimą žmogų ir skausmas suspaudžia širdį, skruostu nurieda ašara… Viena, kita, trečia… Užsimerkiu, bandau nustoti verkti, bet veltui.. Ašaros savaime rieda, nes verkiu ne aš – verkia mano širdis. Taip besėdint išgirstu kažką šlamant. Gal koks gyvūnas prabėgo, gal lapelis nuskrido. Ne … Tai siluetas, žmogaus siluetas artėja link manęs. Tamsoje pasirodo veidas, kažkur matytas ir labai artimas… Tai jis, žmogus dėl kurio verkiu. Tai supratusi net sustingau, kūnu nubėgo šiurpuliukai, o širdis atrodė tuoj iššoks iš krūtinės. Jis neištarė nė žodžio, tik prisėjo šalia ir nubraukė riedančią ašarą, apkabino virpantį kūną. Taip ir sėdėjom netardami viens kitam nieko, jaučiau jį širdimi, o jis mane. Šiuo atveju žodžiai būtų buvę bereikšmiai. Jaučiau, kaip jis bando mane guosti, kad neverta verkti dėl to, kad išsiskyrė mūsų keliai. Jo žodžiai ir mintys visada stiprindavo mane. Ir šįkart aš nurimau… Nustojau virpėti, išdžiuvo ašaros… Nežinau kiek dar laiko taip sėdėjom. Smalsavau apie ką jis galvoja, bet taip ir neišdrįsau paklausti. Abu žiūrėjome į dangų ir mintimis skaičiavome žvaigždes. Man taip gera buvo vien dėl to, kad jis sėdėjo šalia, daugiau nieko nereikėjo… Ir vėl buvau laiminga, tik šįkart džiaugiausi akimirka, nebebandžiau joje ieškoti tobulybės, kaip darydavau anksčiau. Nors ir puikiai suvokiau, kad tai tik iliuzija, kuri greitai baigsis, sėdėjau ir laukiau.                                                                                                      Pradėjo švisti, jis atsistojo ir išėjo… Staiga, net neatsisukdamas. Lygiai taip pat, kaip išėjo ir iš mano gyvenimo. Kartu su pirmaisiais saulės spinduliais pranyko ir daugiau nieko apie jį negirdėjau… Tik širdimi jis visada liks su manim.
        Nutilo muzika, aš atsimerkiau ir grįžau į realybę. O savo svają užrašiau ir įdėjau paskaityti jums. Pasvajokit, juk tai nieko nekainuoja;)