aš ir gyvybė

lyg pirmąkart neriu į upę

užmerkiu akis, plyšius, pro kuriuos

slysta kažkas tarp pasaulių

vidun, į mane

kvėpuoju sniego baltumą

rytus, vėjo kvapą, ramybę

visa, kas gera, tyra, švaru ir nekalta

ir lieka vistiek dar kai kas

kūne  -  viduj  -  be oro



kas tai, ir kam jis

nenyksta, tirpsta, skaidrėja?