lyg pirmąkart neriu į upę
užmerkiu akis, plyšius, pro kuriuos
slysta kažkas tarp pasaulių
vidun, į mane
kvėpuoju sniego baltumą
rytus, vėjo kvapą, ramybę
visa, kas gera, tyra, švaru ir nekalta
ir lieka vistiek dar kai kas
kūne - viduj - be oro
kas tai, ir kam jis
nenyksta, tirpsta, skaidrėja?