juons
Šios knygos autorius - Michael Baigent. Jis nemyli popiežių, bylinėjosi su knygos „Da Vinčio kodas“ autoriumi (kaltino plagijavimu) . Apie tai jis mini šioje knygoje.
Jo knygos tikslas, manau, - įtikinti, kad Jėzus galėjo būti ir ne toks, kokiu katalikų bažnyčia skelbia jį buvus. Jis pasakoja savą Jėzaus gyvenimo istoriją ir pateikia turinčius skaitytoją įtikinti argumentus. Autorius dorai pripažįsta, kad jo argumentai neįrodo, kad tikrai buvo taip, kaip jis sako. Tačiau ir kanoninis Jėzaus gyvenimo aprašymas argumentuojamas ne geriau. Taigi galėjo būti ir taip, kaip jis sakąs. Skaitančiajam tenka pasitikėti cituojamais šaltiniais, citatomis, nežinomų kalbų žodžių vertimais ir interpretacijomis, arba nepasitikėti. Aš skaičiau nesujaudindamas dėl teiginių teisingumo. Man buvo smalsu suprasti, ką jis tokiu būdu kuria.
Jis sukūrė kitokį Jėzų. Atseit, tai buvo vaikas, augęs patriotų šeimoje. Tai buvo romėnų okupacijos laikai, o romėnai buvo ir politiniai, ir religiniai žydų priešai. Jėzaus pusbrolis ir brolis dalyvavo pasipriešinimo judėjime ir buvo to judėjimo vedliai. Gresiant Erodo žiaurenybėms, Jėzaus šeima išvyko iš tėvynės, o patogiausia buvo (taip pasielgė daug žydų) prisiglausti gausioje Aleksandrijos žydų bendruomenėje. Kartkartėmis jie atvažiuodavo į Jaruzalę. Aleksandrijoje veikė svitos pakraipos judaizmo centras. Jėzus ten mokėsi. Mokinio būta labai gabaus. Gal atsimenate evangelijoje papasakotą atsitikimą, kai kartą pasigedę Jėzaus surado jį šventykloje diskutuojant su rabinais. Rabinus stebino dvylikamečio Jėzaus gilus šventraščių išmanymas. Egiptietiškąją judaizmo atšaką įtakojo mistiškosios Egipto ir dar senesnės Babilono praktikos. Buvimas ir mokymasis toje kultūrinėje aplinkoje subrandino Jėzų kaip švaraus tikėjimo skelbėją. Jo tikėjimas atsietas nuo politikos, nuo buities. Jis apaštalams sakęs: Dievo karalystė yra, dabar yra – siekite į ją įeiti. Tokių talpių, išmintingų palyginimų, posakių, „galvosūkių“, aiškinančių tyrąjį tikėjimą Evengelijoje, juk tikrai gausu. Tai buvęs ypatingai išmintingas žmogus.
Toks Jėzus buvo džiaugsmingai sutiktas pavergtųjų žydų vėliava. Deja, ekstremistinei visuomenės daliai, kurios kova už laisvę ir už tikėjimą buvo susiliejusios okupantų neapykantoje, nepatikę Jėzaus žodžiai „kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (šiai bendruomenei, būk tai, priklausęs ir Judas). Turbūt nepatiko ir tikėjimo atskyrimas nuo politinių kovų, jo išaukštinimas. Pavojinga būti per daug išmintingu. Netgi apaštalams, jo artimiems bendražygiams, sunkokai sekėsi suprasti jo „filosofiškumus“. Marija Magdalietė, matyt, labiau išprususi, o gal gabesnė, pasak knygos autoriaus, geriau už kitus supratusi Jėzų, o be to buvusi jo žmona. Jėzų nukryžiavo. Knygos autorius „atkasa“ įrodymus, kad Jėzus galėjęs išlikti po egzekucijos ir padedant artimiesiems pasprukti į dabartinės Prancūzijos pietus. Gal taip, o gal ir ne.
Tokį Jėzų mato knygos autorius. Ir dar. Ar Jėzus buvo katalikas? Tikrai ne. Jam gyvam esant nebuvo ne tik katalikybės, bet ir krikščionybės. Krikščionybę pasauliui atnešė ir paskleidė Jėzaus pasekėjai. Mūsiškis Romos katalikų tikėjimas įgijo tapo tokiu, kokį žinome tik ketvirtajame šimtmetyje po Kristaus. Prieš tai atsiskyrė bizantiškoji ortodoksų krikščionybė. Knygos autorius energingai „apšaudo“ šitą laikotarpį.
Na, ir ką galima pasakyti. Žinote, man patiktų M. Bagento aprašytasis Jėzus. Mes negalime pažinti gyvenusių prieš du tūkstančius metų taip, kaip savo kaimynų ar bendradarbių. Anų laikų žmones tik įsivaizduojame. Įsivaizduokime, jei norime. Svarbus ir pažintinas yra anuomet gyvenusių palikimas, ne tiktai materialus. Knyga lyg ir išjudina susirūpinimą tuo palikimu.
