Basomis

Sušnabžda žemėje gulintys poetai
Atsidūsta kaip vienas ir mirksintį
švyturį sudeda į savo delnus
kuriuos skaitau kas vakarą

akina ir lūpos virpa kaip vaikui
riedančias ašaras delnai nubraukia
atsipeikėju, - o nieko šalia gi nėra

Atsiskyrę žvaigždynai subėga į vieną
kaip kaime vasarom dubeny, kur prausdavo mane,
man žaidžiant visatos ir miškai iš samanų
visi pasauliai maldon subėgdavo
kai tyliai klupdavom prie lovos
su močiute.

Tik miegantys poetai nepamiršo ir
paslėpė delnuos
tų švyturių šviesumą
šviesumą mingančios maldos
arti saulės buvusių ikarų
sparnų vaškas tirpstantis degina mano skruostus
kažkieno delnai dega