orion111
Apskritai, patriotizmas - tai reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais aukštinama sava šalis ar regionas, kalba ar kultūra. Retas kuris šiuolaikinis jaunas žmogus gerbia ar myli savo kulturą ar šalį. Jie formuoja savą kultūra, kuri yra jiems priimtinesnė, taip lengviau gyventi. Mano nuomone, patriotizmas turi užgimti širdyje, pas kiekvieną žmogų, taip, žmogų, nes tai yra jausmas, be to šį jausmą reikia mokėti išreikšti, nejaučia tik daiktai, o nemoka išsireikšti tik gyvuliai.
Istoriko E. Railos nuomone, jeigu žmogus nelaiko savęs patriotu, tai dar nereiškia, kad jis yra nusiteikęs prieš savo valstybę ar tautą. Sutinku su šia nuomone, tačiau jei jis nenusiteikęs prieš savą tautą, tai jis tiesiog neutralus žmogus... Kam tokių reik?.. Ji juk nėra tokia jau etniškai susiskaldžiusi, juk kitų šalių atstovai giria, jog mes išlaikėme tą tautos vientisumą, tačiau ne vieningumą. Negi visos patriotizmo šaknys žuvo su mūsų tautininkais, puikiais rašytojais, kaip V. Kudirka, K. Donelaitis... Jie juk ragino... Sakoma, kad mes žemdirbių tauta... Taip, sutinku, bet širdyje, mes tinginiai, jei nedarome nieko dėl savo šalies.
Sugrįžkime i mūsų laikus, labai daug kartų diskutuota tema emigracija. Gal ir daug kartų diskutuota, tačiau tik diskutuota. Išvažiuojama kitur, žinoma, kai vos galą su galu suduri, tai tiek ir to patriotizmo, tačiau vis pykstama ant valdžios, tai jei ant jos visi bendrai pykstame, tai ko mums nesusivienyti ir nesistengti ko nors pakeisti, nesuprantu... arba dar neužaugau... savoje šalyje turi būti malonu gyventi, o ne bėgti iš jos.
Patriotizmas ugdomas per švietimo sistemą, žiniasklaidą ir religines institucijas. Tiesa pasakius, nieko gera negaliu pasakyt nei apie vieną iš jų.
Žiniasklaida šiuo laiku yra menkavertė, siekiama tik kuo įdomesnio publikavimo, žiniasklaidos atstovai kovoja dėl kokio nors paprasto sensacingo „kąsnelio“, o tai skaitytojus veda tik prie bereikšmių diskusijų. Tai tik skaldo visuomenę, o ne ją vienija.
Švietimo sistema, ji yra tiesiog per daug „atsipalaidavusi“, kad galėtų tvirtu žingsniu žengti kartu su patriotizmo idėjomis. Reiktų stabilumo ir kontroliavimo, to trūksta.
Religinės institucijos. Kaip tik religija turėtų vienyti žmones, visgi ja tikime dauguma, tačiau ji ne vienija, o skaldo tautą. Nesu aš jau toks tikintysis, tačiau kai tenka pabuvoti bažnyčioje, kiekvieno pamokslo pabaigoje kunigas, kalba apie tai, jog mūsų valdžia tokia ir tokia, juk mes žinome kokia ji! Kam reikia dar kalbėti ir priešinti žmones, juk religija turi raminti, o ne kurstyti... Nebent bažnyčia siekia daugiau galių... Kiekvienam žmogui tikriausiai nesvetimas valdžios troškimas. Tačiau tai ir skatina patriotizmo nebuvimą.
Globalizacija-emigracija. Buvo daug kalbama apie šią problemą. Mane labai erzina, kai yra sumaišoma patriotizmas su finansiniu požiūriu, tarsi tai dvi priešingybės, atsvaros. Tačiau anaiptol: juk ir išvažiavęs kitur, ten gyvendamas, net ir adaptavęsis, juk žmogus jaučia tėvynės ilgesį, o jei tai yra jaučiama, vadinasi širdyje yra dalelė patriotizmo.
Norėčiau paliesti dalelę istorijos. Nors ir diegiama, jog tiek carinė, tiek sovietinė okupacija buvo labai kenksminga, ir žalojanti tautą, bei mūsų tautinę savimonę, manau jog tada buvo vieningoji Lietuva. Buvo siekiama to bendro tikslo, tos vieningos Lietuvos, juk ji ir buvo vieninga, tik priklausoma. Buvo sudaroma reali baimė kažko netekti, grėsmė. Tačiau jos nebeliko, kaip ir vienybės.
„Popkultūra“, tai paprastai apibrėžtina sąvoka, paprasčiausias mados vaikymasis, šiuo laiku patriotizmas nėra toks madingas, tai ir nėra jis ugdomas savyje...
Apskritai patriotizmą galima sieti su realiu darbu, pvz., paveldosauga. Arba tiesiog išlaikykime taurius jausmus savo šaliai, tiek meilę, tiek pagarbą jai. Nekeliaukime svetur, likime čia, susivienykime ir stenkimės pakeisti. Jei dirbame ir čia, ir ten kaip jaučiai, tai gal pabūkime jaučiais savame krašte?..
