Nostalgija

Sulėtintas vaizdas lyg kino salėje. Galimybė iš lėto pajusti širdies dūžius, skausmą gerklėje, kaip, net pats nepajutęs lėtai prikandi viršutinę lūpą, jog nurytum gumulą gerklėje. Neramus įkvėpimas, suvirpindamas jautriausias sielos daleles. Menkas skausmas kairėje pusėje, kažkur aukščiau. Ir tik tos šaltos blakstienos.
Ar kada nors rūpėjo, kas yra skausmas? Tikras, nesuvaidintas, be pridėtų ar atimtų veiksmų, nuoširdžiausias skausmas? Retkarčiais norisi tiesiog stebėti vieną tašką ir visus jausmus ir pojūčius nuplukdyti kuo toliau. Kiekvienas laiptelis viršun yra dūris.
Ir tą vakarą ramiai vėjui leidžiant plaukus klajot ore, teko nuleisti akis. Ar skaudėjo abiem? Juk niekad nereikia prisirišti, nes, viskas, kas prasidėjo, turi baigtis?.. Niekad taip neatrodė. Stebuklingas naivumas? Per platus pasitikėjimas? Rausvas pasaulis?
- Tu pati tai pamatei, ar ne?
- Na, taip..
- Aš juk sakiau. Na, kad taip bus.
- Ir tai įvyko..
Ir mintyse žodžiai „ Po velnių. Bet man skauda. „
Kiekvienas turim turėti po žmogų, kuris būtų perpratęs kiekvieną gudrų išsisukimą, vaidinimą. Nė kartą gyvenime nebepavyko pasigaminti žalios arbatos su avietėmis. Nebepakilo rankos. O gal, nesinorėjo? Gal ne man lemta? Ir tik su Tavimi medus man būdavo skanus. Rožinė spalva. Neris. Avietės. Kava. Saulė. Pieva. Užkampiai. Mėlynas dangus. Oro balionas. Muzika. Šokiai. Miškai. Supynės. Kiemai. Mašinų aikštelės.
Beprotystė. Visas gyvenimas – tai didelis beprotnamis, o mes – jo bepročiai.
Bet kada nors.. Kada nors aš žiūrėsiu į tave, šypsosiuos, ir galėsiu tarti..

„ kažkada buvo gera. Dabar dar geriau. „