Timtamas trys.

Timtamo rūbų nugara visąlaik būdavo šlapia. Ir visai ne nuo lietaus. Timtamas, kaip ir visi vaikai, mėgo nemokamus koncertus, kino seansus, spektaklius ar šiaip renginius (mokamiems neturėjo pinigų mat). Deja, kitiems žmonėms ne itin patiko sėdėti užu Timtamo kėdės. Regimumas per jaunuolį, švelniai tariant, buvo šūdinas.
Todėl žmonės jam ant nugaros pūsdavo seiles, kartais klijuodavo gumą, tepdavo snarglius ar gesindavo nuorūkas. Kartą Tamarai net kilo įtarimas, kad Timtamo nugarą kažkas apšlapino.. Moteris ėmė sukti galvą, kaip išspręsti šią problemą. Šia problemą bei dilemą. Čia į pagalbą atėjo nagingasis Timotiejus. Išgėręs savo eilinę, šeštą „Walters“ alaus skardinę, tarė: „Sugalvojau, blet“. Jis nubėgo rūsin, parsinešė didoką presuotų pjuvenų plokštę (dar net su pora likusių rinkiminių plakatų) ir iškilmingai pastatė. Griebė lomziką, išpjovė siluetą ir techniškai pritvirtino prie Timtamo striukės nugaros. Nuo tada Timtamo nugara nebuvo šlapia, o Timotiejus rasdavo įvairių skonių gumos. Kai gerai įkaušdavo su bendradarbiais, Timotiejus griebdavo anglies gabalą, nupiešdavo ant Timtamo nugaros taikinį ir su draugais mėtydavo peilius, akmenis bei tuščius butelius. Visi labai juokdavosi iki ašarų. Taksas Remigijus nesijuokdavo, nes švelniai tariant, turėjo labai šūdiną humoro jausmą.