digiminas
Kas yra meilė? Taip, tai yra jausmas, ir net labai nuostabus... bet kaip jį apibūdinti savais žodžiais? Manęs vakar to paklausė, bet aš nežinojau, ką atsakyti. Labai dažnai tai mėgstu kartoti, kartais gal net per dažnai. Bet tik vakar susimąsčiau, kaip gali nežinoti apibūdinimo to, ką jauti. Tai kaip sirgti, bet nežinoti, kas tai per liga... nežinoti, kuo gydytis, nežinoti iš kur visa tai... Ir daktaras House‘as čia nepadės. Gal meilė tikrai yra liga, gal labiau virusas, nes labai dažnai jį praeina. Tas klausimas vis neduoda ramybės. Kur rasti apibrėžimą, juk turbūt visagaliame internete turėtų būti ir šis jausmas išnagrinėtas. O gal bėda ir slypi tame, kad viską galime paaiškinti užsukę i Google svetainę? Kad mums patiems nebereikia protauti, ar bent jau bandyti, tereikia rasti jau anksčiau užrašytą paaiškinimą. Jausmui pažymėti yra net diena metuose numatyta, sukurtas komercinis burbulas, kad turi verstis per galvą, kad kažkaip išreikštum tai. O išreiškimas priklauso nuo piniginės storio ir išmoningumo, bet kiek iš mūsų sugebės jį apibūdinti. Mokslininkai įrodė, kad net nėra tokio jausmo, tai tiesiog hormonų padarinys, bet nemėgstu į viską žiūrėti tik formulėmis ir apibrėžimais. Man patinka rasti romantikos šiais stiklo, plieno ir betono laikais. Bet niekaip negaliu įminti šios mįslės. Tai ima darytis tarsi manija, kuri užvaldo. Gerai, kad nesu labai religingas ir neišpažįstu islamo, nes turbūt tapčiau džihado kariu. Praėjo para. Mintys tos pačios. Aš tik išmąsčiau, ką reiškia netekti mylimo žmogaus. Nebūtinai drastiškiausia forma. Nebūtinai jis turi mirti, užtenka sužinoti, kad jis tau nieko nebejaučia. Kad kelio atgal nebėra, o priekyje irgi išsišakojimas. Ta būsena, kai paskutinį kartą atsisveikini, kažkuo panaši į tą, kai sužinai, kad susirgai vėžiu. Galbūt pasveiksi, o galbūt ir ne... Tau telieka daug gražių prisiminimų ir raminimai, kad tai ne pasaulio pabaiga. Galima rasti ir daugiau panašumų. Jausmai nedingsta per dieną, lygiai kaip ir neišsivysto liga. Tai ilgalaikis procesas. Viena pakitusi ląstelė, viena mažutė abejonė. Dabar labai gera vieta įterpti ir liaudies išmintį, kuri teigia, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Po truputį išblėsta jausmai, po truputį išsivysto liga. Abiem atvejais esi „graužiamas“ iš vidaus. Ir abiem netiesiogiai. Nežinau, ko bijau labiau, nes kol kas pajutau tik vieną iš jų... Nenorėčiau ir sužinoti, nors dabar manau, kad geriau sirgčiau vėžiu, bet būčiau mylimas, nei būčiau sveikas, bet neturėčiau antrosios pusės...
Bandai ieškoti klaidų, prašai bandyti viską iš naujo. Bet nebebus visko iš naujo, jau sudėti visi taškai. Nebebus pirmo pasivaikščiojimo skveru, romantiškos vakarienės ir pakštelėjimo į lūpas. Jau esi pažįstamas, jau sunku kažkuo nustebinti, net ir tai, kad abiem labai patinka ta pati daina jau neturi jokios reikšmės... Bandymas viską sukurti iš naujo kažkiek panašus į kareivio, grįžusio pas mylimą merginą po karo, likimą: yra idilė, kurią tik bandysi kopijuoti. Jausmai turbūt bus stipresni nei anksčiau, vertinsi viską labiau. Kiekvienas bučinys bus saldesnis, kiekvienas apsikabinimas stipresnis. Tik galvoje vis sušmėkščios kartkartėmis baisios baimės. Lygiai kaip ir pagijus nuo vėžio, kai niekada negali būti tikras, kad jis neatsinaujins...
Audra. Išeinu pasivaikščiot, atrodo, kad visas pasaulis jaučiasi kaip aš. Mėgstu lietų – tada niekas nemato, kad verkiu. Mano ašaros tokios pat kaip ir lietus lietingą pavasarį, kai keliais lašais daugiau ar mažiau nieko nekeičia. Tik jos sūrios. Ir vėl įžvelgiu paradoksą. Tai mano kūnas. Ašarų sūrumas yra tarsi konstanta: jis niekada nekinta, nors laimės ašaros ir atrodo saldžios, bet jos su tuo pačiu kiekiu druskos kaip ir liūdesio. O mano jausmai yra chaosas. Stichija. Juk aš vyras, aš neturiu verkti. Bet aš verkiu, man darosi šalta. Jaučiuosi silpnas. Jaučiuosi kaip beržas tarp dangoraižių. Toks menkas ir neišvaizdus, bet tuo pačiu ir išskirtinis. Bet niekam nereikalingas, tik užimantis vietą.
Grįžtu namo, einu į vonią. Prisileidžiu šilto vandens, atsigulu. Jis vėsta, jis darosi šaltas, bet viduje imu dar labiau degti nei prieš tai. Nežinau kiek verkiau, bet tikrai daug. Jei jų ištekėtų dar daugiau jau jausčiaus kaip jūros vandeny. Bet rykliai neatplauks ir neiškąs mano širdies. Dieve, koks aš esu savimyla... Juk ištarti „sudie“ reikia daug drąsos, o aš tik guliu ir gailiuos savęs. Aš – šiuolaikinis vyras. Kuris tik lygina savo nelaimę su Titaniku. Reikėtų pagalvoti, kas man dar liko. Begalė žmonių Afrikoje ir visose kitose pasaulio vietose gyvena daug prasčiau nei aš. Bet aš tegaliu palyginti savo gyvenimą tik su džipu Sacharos viduryje, kuriam beliko tik galinis varomasis tiltas. Kaip man pervažiuoti savo gyvenimo trasą? Aš tikrai savanaudis. Vietoj to, kad nukreipčiau likusį laisvą laiką į gerovės kūrimą, į mokslus, į darbą, aš tik sėdžiu ant sofos ir galvoju, kaip dar pakankinti save. Ne, aš nesižudysiu, aš tik gersiu, gal imsiu alinti organizmą, kad žinočiau bent jau fizinę skausmo priežastį. Bet aš netapsiu kankiniu ir man nesimels begalės žmonių. Aš tik būsiu didelis verksnys, kuris taip ir nesužinojo ką reiškia žodis meilė, bet tikisi pasveikti nuo šio savo „vėžio“...
