Pasmerktieji

Gyvenimas tapo per daug sterilus, perkrautas nefiltruotos informacijos ir susvetimėjęs. Tai apmąstom paviršutiniškai ir labai nesivarginam, kad savo veiksmais pakeistume dabartinę situaciją. „Yra kaip yra“, - ne vienas pasakys. Tenka su tuo sutikti arba pasitraukti į kaimą, kur progresuojančios civilizacijos pasiekimai tik protarpiais primena apie save. Mus formuojanti žiniasklaida paskendusi purve, kad skaitant bet kurį straipsnį ar žiūrint naujienas, pasąmonėj iškyla klausimas: ar tai neužsakyta? Jau nekalbu apie tas laidas, kurių kūrėjai kaip prostitutės padarys viską, kad tik sumokėtum. O kaip su tom nekaltom reklamom? Viskas juk taip paprasta ir taip greit pasiekiama, tik parduokit savo ir savo vaikų sielas. Pasirašyti reikia štai čia. Ir gyvenimas taps šviesesnis, komfortiškesnis, teiks daugiau malonumo ir jausite pilnatvę. Maitinkitės mūsų kuriamo miražo vaisiais, kvėpuokite aukso dulkėm ir pavirsite karaliais bei karalienėm. 

Visas zoologijos sodas, į kurį anksčiau eidavome mes pasižiūrėti, dabar ateina pas mus į namus, prašo dėmesio kaip elgeta išmaldos. Dabar mes renkamės, kam duoti daugiau, kam mažiau, o kam špygą paverti. Bet kas paradoksalu, kad situacija nei kiek nepasikeitė: kaip buvom kvailinami, taip ir likom. Tik dabar pagimdyta iliuzija leidžia pasijausti svarbesniems ir geriau gyvenantiems. Bet vėlgi, optinė apgaulė: gyvatės akys atmerktos, voro tinklai numegzti, povo plunksnos išskleistos; sveiki atvykę į rojų, į iš naujo atkurtą Edeno sodą. Čia iš atminties ištrinamos senosios vertybės ir įskiepijamos naujosios, daug tobulesnės ir vertingesnės. „Ar jaučiate savo sąskaitų lengvumą? Bet pažiūrėkit, kiek gale daug nuliukų? Argi tai ne nuostabu? Apsidairykit, kiek aplinkui magiškų daiktų, ir visi jie jūsų. Nesuprantate, kaip jais naudotis? Kam jums vargintis, mes viską padarysim patys. Jūs tuo tarpu gerėkitės gyvenimu, džiaukitės jo teikiamais malonumais, aplankykite draugus. Tik per daug nepervarkite, saugokite kojas, geriau pasinaudokit karietos (be CO2) paslaugomis, ji nugabens jus kur tik širdis geidžia. Vis tiek neužtenka laiko visiems pasirodyti? Tam yra sukurtas virtualusis pasaulis, kuriame jūs atrodote dar gražesnis, dar patrauklesnis ir protingesnis. Regimas vaizdas neatitinka su jūsų realiu gyvenimu? Ką gi, pasamdysim pačius geriausius parapsichologoterapiautus, kurie išaiškins, kad kartais taip nutinka, bet iš esmės tai natūrali pagreitintos adaptacijos reakcija. O dabar jums reikia gerai pailsėti ir atsipalaiduoti. Rožinė migla švelniai nusileidžia, priglunda prie smegenų paviršiaus ir drėkindama neleidžia joms išdžiūti. „Sapnuokite, o mes jūsų sapnus paversim realybe“. 

Prijungti prie visuotinio pavergimo aparato, galiausiai pasijaučiam apkvailinti. Mūsų uždirbti pinigai jau būna suskaičiuoti, paskirstyti ir, kai ateina ta diena, nusiurbti. Skystieji kristalai, kietieji deimantai jau nebespindi taip užburiančiai kaip tą dieną, kai parsivežėt juos namo; ir rūšinio vyno buteliai jau tušti. Galite juos blizginti, šveisti ir trinti - Aladinas nepasirodys, nes norų kreditas išeikvotas, o pasakų kūrėjai į skolą neduoda. Su laiku, nuo jūsų nusisuka visi paukščiai, kurie taip gražiai giedojo ir, nieko nesakę, patraukia į pietus, nes čia jau darosi vėsoka. „Laba diena, sveiki atvykę į sistemą. Prašom, pasivaikščiokit ir pasižvalgykit, bet liesti negalima. Tik ji gali jus liesti. Sąlygos? Jos buvo surašytos mažom raidelėm, siekiant sutaupyti popierių. Matot, mes rūpinamės miškais“. Nuo gaivaus oro ima svaigti galva ir vos susilaikot neparvirtęs. Pažvelgę į dangų, matot vietoj mėnulio pakilusią kitą medalio pusę. Tą tamsiąją, kuri buvo užskleista blizgančia užuolaida. Senovėje po tokia slėpdavosi užpuolikai ir žudikai, kad nukreiptų aukos dėmesį ir atliktų savo purviną darbą. Tačiau tai būdavo naudojama retais atvejais. Šiandien gi, tai kaip tinklas užmestas ant visos šalies. 

Žmonės išvargę nuo fokusininkų triukų, saliutų ir šampano kamščių. Jie nori susigrąžinti ramybę, bet visų pirma - teisybę. Visgi jie to nusipelno. Kvailinami ir apgaudinėjami žmonės tik sužvėrės ir vieną dieną išskers tą zoologijos sodą, o kailius ir ragus pasikabins kaip trofėjus ant sienos. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, kokios nuotaikos tvyro kiekvieno namuose. Užtenka pasižiūrėti į jų veidus ir pamatysi susirūpinimą, baimę ir nepasitenkinimą. Nesaugumo jausmas, įvaręs ne vienam paranoją, tik pradėjo leisti šaknis. Jo vaisiai dar nesubrendo. Įdomu, kokio jie skonio? Sukurta sistema nukrypo nuo savo pagrindinio kelio, esminio tikslo - pasirūpinti žmonių gerove, suteikiant kiekvienam palankias ir lygias sąlygas įsitvirtinti šioje žemėje. Ir jei kas nors vegetavimą laiko gyvenimu, tai mes tą daržovę suvalgysim, prieš tai pasmeigę ant iešmo ir paskrudinę lauže. Nėra nieko skaniau už traškią plutelę. Yra sveikintina, kai žmonės pripažįsta savo klaidas ir jas ištaiso; būtų neprotinga to nedaryti.