Keliautojai (2)

Po mūšio

Atsisėdau ant kalvelės, kad matyčiau visą lauką. Neskubėdamas išsitraukiau pypkę, dar lėčiau ją prisikimšau ir dirstelėjęs į saulę užsirūkiau. O tada iš lėto kylant dūmui apsižvalgiau. Po didelio mūšio visada daug lavonų, tačiau šiame lauke vyko ne didelis, o didžiulis mūšis. Visa žemė nuklota kūnais, ginklais, šarvais ir visokiomis nuolaužomis. Varnų debesys sukosi virš lauko ir metė milžinišką šešėlį. Kur ne kur matyti judėjimas – greičiausiai darbavosi lavonų plėšikai arba kritusių artimieji ieškodami savų. O gal vienas kitas sužeistasis bandė išsikapanoti iš po kūnų kaugės.
Ant kalvos, kitoje mūšio lauko pusėje, susirinko armijų likučiai. Sunku pasakyti, kuri pusė laimėjo, nes gyvieji atrodė baisiau už mirusius – išsekinti ilgo žygio valandų, iškentėję visą mūšio pragarą, aplipę savo, priešų bei draugų krauju, suplėšytais drabužiais, sulankstytais šarvais jie abejingai žvelgė ten, kur dar prieš kelias valandas virė aršus mūšis, kur kariai darė viską, kad laimėtų, o gal tiesiog išgyventų. O dabar buvo vis tiek – gyvi jie ar mirę. Gyvenimas tęsėsi, tik šie žmonės to nepastebėjo. Bent kol kas.
Žvilgtelėjau į savo kapšą, kur laikydavau monetas. Pilnas.
- Bet vis tiek per mažai... – pusbalsiu sumurmėjau. – Įdomu, ar Mirmis suspės iki Vidurnakčio?..
Po Vidurnakčio laukas priklauso naktiniams padarams, o su jais man lengviau rasti bendrą kalbą, nei su žmonėmis, kurie plėšresni už patį plėšriausią naktinį. Žmonės bijo naktinių, bet ta baimė nepagrįsta. Nė vienas naktinis neužpuls gyvo padaro. O štai žmogus už blizgantį papuošalą ar geresnį ginklą pribaigs dar gyvą karį net nemirktelėjęs. Naktiniai susirinks savo dalį, prie manosios nelįs. Jiems nerūpi monetų skimbčiojimas. Staiga išgirdau žingsnius už nugaros.
Artėjo kunigas. Kunigas-keliauninkas, sekantis paskui bet kokią armiją, ieškantis sielų, kurias galėtų „išganyti“, atvesti jas prie savojo dievo durų. Nemėgau šių pasalūnų ir stengiausi nesivelti su jais į kalbas. Jiems reikėjo gyvųjų sielų, o aš rūpinausi mirusių.
Kunigas sustojo per kelis žingsnius nuo manęs ir atsukęs veidą į lauką sumurmėjo maldą. Vieta, kurią pasirinkau buvo ideali stebėjimui, tad nutariau niekur iš jos nesitraukti ir pasistengti pakęsti šį atėjūną, todėl išsitraukiau iš savojo krepšio džiovinto sūrio ir gertuvę. Mirmis puikiai manimi rūpinosi.
Prisiminiau Keltininką ir mūsų kelionę per Tarpupasaulių upę. Paaiškėjo, kad Mirmis – pats yra Pirminis padaras, todėl kiekvienas pasaulis jam yra lyg Pirminis. Jis gali įgyti bet kokį pavidalą, nes jam pavaldi materija. Jis gali keliauti ne tik tarp pasaulių, bet ir tarp laikų. Mirmis pasiliko su manimi – kažkaip prisirišom vienas prie kito. O ir man jo pagalba buvo nepaprastai reikalinga.
Vėl pasisukau į kunigą, kuris jau klūpojo sudėjęs rankas priešais save. Lūpos krutėjo be garso, o galva beveik nusvirusi ant krūtinės. Atidžiau nužvelgiau jį: pilki drabužiai lyg maišas kabojo ant perdžiūvusio kūno, o švariai nuskusta galva atspindėjo saulės šviesą lyg skaidrus upelio vanduo. Ant kaklo kabojo kryžius ir, kas keisčiausia, tasai nežibėjo sidabru ar auksu. Sprindžio dydžio kryžius buvo išdrožtas iš medžio. Dar keisčiau atrodė ant nugaros pakabintas lenktas kardas. Pirmą kartą mačiau kunigą su tokiu ginklu, iki šiol jie ginkluodavosi tik ilgais dviašmeniais peiliais. „Čia turbūt tas, gandais apipintas, vienuolių-karių Ordinas, kuris neseniai išėjo į areną. “ – Tyliai švilptelėjau – sunkūs laikai ateina šiam kraštui.
Išsitraukiau kitą gertuvę, kurioje buvo nemigos užpilas, Mirmio partemtas iš Vaistininkų pasaulio. Gurkštelėjau keletą gurkšnių. Kai dėjau gertuvę atgal į krepšį kunigas baigė savo maldas ir atsisuko į mane. Akys spinduliavo kažkokią palaimą sumišusią su neapykanta. Neapykanta viskam, kas netilpo į jo tikėjimo rėmus. Tai buvo dar viena priežastis nemėgti šventikų, kurie man priminė Tų Ordino atstovus. Šventikų fanatizmas spinduliavo tokią neapykantą, kuri ritosi per daugybę pasaulių, juos griaudama ir niokodama, sėdama baimę ir neviltį.
- Tebūnie pagarbintas Aukščiausiasis! – prabilo kunigas. Jo pasisveikinimas skirtas man vėl grąžino į realybę.
- Ir tau geros dienos. – Atsiliepiau nenoriai. Jis krūptelėjo ir akyse žybtelėjo ne šiaip kibirkštys, o su uraganais lekiantys žaibai. Nekreipiau į tai dėmesio. Nenorėjau su juo bendrauti, tačiau nenorėjau ir palikti savojo stebėjimo posto. Pamaniau, jei būsiu šiurkštus greičiau juo atsikratysiu. – Sumaišei kalvas – gyvieji susirinko ana va ten, šventike. Gal laukia tavojo dievo palaiminimo? Skubėk atrasti norinčius išpažinti savąsias nuodėmes. – Mačiau, kad kiekvienas mano žodis kaip smūgis rykšte per pliką sėdynę. Atrodė, kad jam išaugo kupra – taip sulinko. Vėl išsitraukiau pypkę ir užsirūkiau. Kunigas atsisėdo šalia. Šito nesitikėjau ir klausiamai atsigręžiau.
- Žinau kuo tu užsiimi. – užsikirsdamas prabilo jis. – Tu esi monetininkas. Tu nemoki bendrauti su gyvaisiais. Tavo draugai – lavonai. – Jo balsas užlūžo. Vienu momentu vos bepajėgiau suprasti žodžius, nes jie virto šnypštimu.