kodėl jie taip sulinkę
ar kad jų širdys tokios sunkios
kad skaudžiai plaka
rimbais plaktukais
plaktuvais plaka
Sesyt, paklausyk
manoji neplaka
juk neplaka
girdi
manoji plazda
kaip sniegena sparniukais
ne taip
lengviau
kaip aguona
Sesyt, kaip aguona
kai vėjas pievą jūra paverčia
aguonulės tuomet žiedlapiais plazda
it švelnučiais šilko sparneliais
tarsi atsiplėšt pakilt vis bandytų
ir virpa kaip mažytės
bijodamos subyrėt į tūkstantėlius
kai tik užslinks
auksuotų rugių mėnuo
va taip, Sesyt,
širdelė
mano
-
-
va taip
čiauškėjai tądien
pati visa lyg aguona –
lig kelių banguojančioj pievoj įbridus
juoda galvele linguodama
plonytei raudonai suknutei
aplink laibas kojeles
plazdant
Jaukus :) Tavo kuryba jauki ir išraiškinga, aš ją kartais nuo karto paskaitau tik ne visada turiu laiko komentarams. Gražus prisiminimai iš vaikystės:)
pilnas jaudulio, nesuprantu kaip tie vyrai nieko nejaucia?:)
/plonytei raudonai suknutei
aplink laibas kojeles
plazdant
po to, mieloji,
užaugai./
žavingai.
jautrumu sumanipuliuota deminutyvais ir pasikartojimais. "mieloji", "sese" ir tt. - velniškai atsibodę adresatai, ypač rašyke. nors pati idėja, aguonos, - visai graži. gaila, - kibirxtu apie mėlyną - gražiau parašė.
stilius nenatūralus. kažkur užmačiau "it" - nepakyla iki savo "it" vietos ir nenatūraliai skamba. "lyg", - kai "kaip" skambėtų geriau. ir tt. atrodo supainiota viskas. ir dar toj kalbėjimo painiavoj visas perdėm mergaitiškas turinys, kuris vargina. įvaizdžiai nuobodūs.
kodėl jie taip sulinkę
ar kad jų širdys tokios sunkios
kad skaudžiai plaka
rimbais plaktukais
plaktuvais plaka
Sesyt, paklausyk
manoji neplaka
juk neplaka
girdi
manoji plazda
kaip aguona
Sesyt, kaip aguona
kai vėjas pievą jūra paverčia
aguonos taip žiedlapiais plazda
tarsi atsiplėšt pakilt vis bandytų
va taip
manoji
-
-
va taip
čiauškėjai tądien
pati visa lyg aguona –
lig kelių banguojančioj pievoj įbridus
juoda galvele linguodama
plonytei raudonai suknutei
aplink laibas kojas
plazdant