Baimė

Krinta baigščios sausio snaigės. Krinta išlėto pasigardžiuodamos savo individualiu kritimu į sniego pusnį, kurioje jos tampa minia ir praranda bet kokį savo individualumą... jomis vienodai žaidžiama, visos – vienodai tirpsta. Jas ištinka masinė lemtis.
Miške, ant kalnelio sniegu džiaugiasi ketvertas vaikų. Jie mėtosi gniūžtėmis, nedidelėmis mažyčių rankučių suspaustomis gniūžtelėmis... Vėliau jie ima voliotis po sniegą ir net nepastebi, kaip šitaip besiausdami atsiranda miško vidury. Jau pradeda temti...
Jonukas staiga atsimena probobutės pasakas, kuriose vilkai gaudo išdykusius vaikus, kurie laksto po mišką sutemus. Jis tuoj apreiškia prisiminimą vaikams.
Visus apėmė baimė, jie stovi miške ir dreba. Tuo tarpu Anelė pirma atsipeikėja ir skubina draugus, juk dar ne visiškai sutemo, iki visai sutemstant dar galima suspėti ir namo parbėgti. Anelė sparčiu žingsniu žengia miško pakraščio link. Jau matosi laukymė... šalia liuoktelėjęs zuikis dar labiau išgąsdina vaikus ir šie pasileidžia bėgti. Jie bėga kliūdami už medžių saknų, senų kelmų, medžių išvartų...
Štai jie jau prie kanalo, kitoje pusėje laukas, tačiau kanalas čia neužšalęs. Jonukas įsibėgėja ir peršoka kanalą, jo pavyzdžiu tučtuojau paseka ir Anelė. Benas irgi ruošiasi šokti, bet pamato vos ne verkiančią Marytę – ji bijo šokti...
Benas iškart sumoja, jog reikia eiti atgal į mišką... pagalio... juo jis galės pervesti Marytę į kitą kanalo pusę...
- Bėgu pagalio, - ištaria Benas ir dingsta miško tankmėje.
Jau ir visai sutemo, o Beno dar nėra... staiga vaikai išgirsta kažką atbėgant iš miško. Išsigandusi Marytė gulasi ant balto sniegoir pradeda melstis. Po akimirkos iš miško išlenda Benas nešinas pagaliu, pakelia Marytę, pemeta pagalį per kanalą,perveda Marytę, pats šokte peršoka kanalą, pagalį įmeta vandenin, ,, kad vilkai nepereitų‘‘. Vėl visi tekini pasileidžia sodžiaus link ir tik sodžiuje pasijunta ramiau ir išiskirsto po trobas...