Meilė gyva

Žinau, kad supranti. Žinau, jauti.
Kai vėl matau tave, nebūnu savimi.
Meluoju sau ir tau, kad viskas man gerai,
Nors širdį drasko atrasti jausmai.

Atsimenu, sakei, ne meilė visa tai,
Ir kad praeis tas jausmas, greit tikrai.
Tad jei jau tiek apsimeti žinąs,
Sakyk, kodėl verkiu lig šiol kasnąkt..?

Kodėl į praeitį brendu ir vėl... Ir vėl...
Ir lyg vagis dairaus tavęs, sakyk, kodėl..?
O kai aprimsta man širdis truputį,
Tu ir vėl užsimanai šalia pabūti. 

Ir nesuprantu visai tada
Bausmė ar dovana, matyt tave.
Galbūt ne tau skirta esu, ar netokia,
Tačiau gerai žinau, kad mano meilė tau tikrai gyva.