Dienos

Nemielos, ach, nemielos dienos, kai eilės nesirašo.
Kai nėr širdy ramybės, kur eiles suguldo,
Kai žiūri sau vidun - matai mergaitę mažą,
Išvytą iš bežaidžiančių kiemiokų pulko.

Kai reikia susikaupt, o mintys lyg avelės mažos
Nuo pasigėrusio piemens pakrikę pievom lekia,
Kai supranti, kad pamiršai paimti grąžą,
Kai akcijos metu pirkai artumo lašą.

Ir tarsi šuo, prie pelkės paklaidintas,
Blaškais ieškodama sausenio kupsto,
Ir horizonto mėlin žiūri ilgesingai,
Kol nepažadina vienatvės mestas grumstas.

Atodūsiu atrėmus kontrargumentus,
Ir atsiprašiusi už rimtą nerimtumą,
Įsikabinusi į vakaro parankę,
Ant jo peties palinksti visu kūnu.