Vėjas kritusius žiedus surinko,
Svajonės atklydo slapčia,
Alyvos prie lango palinko
Ir meilę šnibždėjo nakčia.
Ji gulbių sparnuose plazdėjo,
Ją vienu žvilgsniu sugavau.
Vandens pursluose ji žibėjo,
Ją lūpomis savo jutau.
Ja kvepėjo vijokliai žali,
Ją uosdavau oro gaivoj.
Mano kūnu virpėdavo ji,
Įkaitusi žvakių šviesoj.
Ją matydavau rožių spalvoj,
Ją lakštingalos suokė sode.
Su ja keldavaus ryto aušroj,
Ji neleido miegoti nakčia.
JI svaigina mane iki šiol,
Ją nuolat geriu akimis.
Ji gyva mano sieloj lig tol,
Kol krūtinėje plaka širdis.


Daiva Rameikienė




