Rašyk
Eilės (72571)
Fantastika (2178)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2466)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 118 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Einaras pabudo.
  Kūnas palengva rimo, drebulys traukėsi, palikdamas vien klaikų blogo sapno prisiminimą – tamsoje švytinčios dvi žalios akys ir į krūtinę smingantis durklas. Einaras pasitrynė rankas. Net Arnorai nedrįso prisipažinti apie savo naktinius sapnus, kankinančius nuo vasaros vidurio. Galbūt senoliai paaiškintų ką jie reiškia, tačiau jis niekaip negalėjo pripažinti, kad bijo kiekvieno užmigimo.
  Negalim bijoti. Tačiau bijojo.
  Ugniavietėje po pelenais tyliai spragsėjo žarijos. Sesuo puikiai mokėjo apkloti ugnį ir ryte ją vėl įpūsti. Daugybę kartų Einaras siūlė nevargti ir prireikus tiesiog išskelti kibirkštį titnagu, tačiau ji atkakliai kartodavo, kad dažnai gesinama ugnis nustoja globoti namus.
  Už sienų tyliai švilpė vėjo gūsiai, giriose lyg ir suriaumojo lokys. Einaras sukluso, tačiau gyvūnas daugiau neberodė savo balso.
  Viduje tvyrojo slogi tamsa, paslėpusi savyje viską, išskyrus nuo sukauptos šilumos švytinčius akmenis.
  Rankos truputį sušilo, tačiau slogutis dar slėgė kūną.  Mirti jis norėjo su kirviu rankose, o ne nuo durklo tamsoje. Bet sapnas kartodavosi ir baigdavosi lygiai taip pat. Kartais pabudus atrodė, kad regėjo kas už tų žalių akių, bet prisiminti neįstengė. Karių vėlių ateidavo pasiimti Mergelės, o ne kažkas, tupintis tamsoje. Tik tai ir gąsdino Einarą – nežinomybė, o ne ateinančios mirties ženklai.
  Tyliai sujudėjo oras šalia pasigirdus atodūsiui.
  Uoslę pasiekė švelnus moters kvapas. Tik viena Arnora galėjo sėdėti šalia ant gulto ir kantriai laukti. Einaras giliai įkvėpė, vildamasis, kad kankinamas blogų sapnų, nešnekėjo per miegus.
- Kodėl nemiegi? – jis pasitrynė akis, tačiau šviesiau netapo. Tarsi papūtus lengvam pavasariniam vėjui, slogutis dingo iš širdies.
- Nekeliauk paskui Ulfą.
  Einaras užgniaužė beviltišką aimaną, nesuprasdamas, kas šįkart apsėdo seserį. Iš paskutinio žygio jie grįžo dalį turtų palikę pakelėse, nes visko nesugebėjo panešti. Iškeitę turtus su prekeiviais, iki viršaus užpildė  sandėlius grūdais, o moterys turėjo tiek audinių, kad kai kuriuos naudojo sienoms apkaišyti nuo šalčių. Gyvenvietei nieko netruko. Einaras didžiuodamasis tada seseriai pasakojo apie mūšį rūsiuose, kuriuose ir įgijo randus tarp menčių.
  O dabar ji sėdėjo šalia, prašydama nekeliauti paskui Ulfą į tų niekingų žemės kirminų medžioklę.
- Privalau keliauti, niekas neliks čia, kai vyksta tokie kraupūs dalykai. Mūsų protėviai nugins mane nuo stalo Menėse, jei liksiu čia kaip senas tinginys šuo.
  Lengvai dvelktelėjo oras, lyg Arnora būtų pasisukusi. Šilta ranka palietė jo delną, įbrukdama kelis smulkius kauliukus. Einaras suspaudė juos.
- Mesk juo ant žemės, - visiškoje tyloje nuskambėjo ramus Arnoros balsas, - kai saulė patekės, jie pasakys, kaip tau seksis. O ir man bus kur kas ramiau.
Einaras atgniaužė kumštį ir kauliukai, kaukšėdami vienas į kitą, nukrito ant žemės. Nežinojo, kodėl sesuo nusprendė būtent dabar pasinaudoti būrimo kauliukais, kurių reikšmę tiksliai pasakydavo vien Senolis. Tačiau nebenorėjo daugiau pyktis, ypač šią akimirką, kai grėsė ilgas išsiskyrimas.
- Ryte saugokis ir neužmink jų, - tyliai paprašė Arnora ir pasitraukė.
  Einaras nuvirto atgal į guolį ir užsitraukė iki smakro storą kailį. Giliai širdyje jautė pyktį ant savęs, kad neprisiverčia atsikelti ir  nuramint seserį. Tačiau nieko negalėjo padaryti. O gal ir nenorėjo dar liebiau paaštrinti ir taip grėsmingos padėties.
  Ledinis vėjas taip smarkiai nebedaužė sienų, tačiau dabar į vidų skverbėsi gilus šaltis.
  Spragtelėjo tyliai sprogusi žarija. Einaras užsimerkė, nežinia kelintą kartą tikėdamasis, kad sapnas nesikartos.
  Virš gyvenvietės nusklendė tamsus rūkas. Jo gelmėse tyliai švysčiojo sidabriniai žaibai, trumpam apšviesdami sniegu užverstus namų stogus ir prie žemės linkstančias medžių viršūnes. Rūkas, trumpai sustojęs tiesiai virš aikštės, taip pat be jokio garso nuskriejo į šiaurę.

- Kad tave šunys nuspirtų, - nusikeikė Einaras, plika koja užmynęs kažką aštraus.
  Pėdą iškart sušildė tamsaus kraujo lašai. Ant aslos gulėjo tie patys, naktį numesti, būrimo kauliukai. Vienas iš jų  skilo, duženas susmeigdamas į basą pėdą. Einaras dar kartą nusikeikė, ištraukė nuolaužą ir apsidairė, ieškodamas kuo nusivalyti žaizdą.
  Arnora padėjo taisomas kelnes ant stalo ir atsisuko. Einaras tylėdamas laukė piktų jos žodžių, tačiau sesuo priėjusi tik pritūpė, įbesdama akis į kauliukus ir nė menkiausiu veido virptelėjimu neišdavė kokios mintys sukasi galvoje.
  Kelias ilgas slenkančias akimirkas abu jie tylėjo, kol Arnora vienu mostu susigriebė visus kauliukus ir sugrįžo prie ugnies.
- Tai ką matei? – kiek suirzęs dėl įdrėkstos pėdos ir sesers tylėjimo suniurzgė Einaras.
- Kad tau nereikia keliauti. Čia Ulfo medžioklė, ne tavo.
- O Ulfas mūsų vadas, - kietai nukirto Einaras, audamasis batus.
- Jei verčia joti kartu, toks jis ir vadas, - tokiu pat ramiu balsu atrėžė Arnora.
  Einaras pasisuko į seserį, ketindamas piktai atrėžti, tačiau išvydęs jos akis, pilnas gilaus liūdesio, laiku susičiaupė, neleisdamas negeriems žodžiams išsprūsti į lauką. Arnora, pajutusi staigų nuotaikos pasikeitimą, ištiesė rankas ir priėjusi atrėmė galvą jam į petį.
- Atleisk už mano vaikiškas baimes, bet šįkart aplink vien blogi ženklai.
- Kokie ženklai? – Einaras, kiek galėdamas švelniau, perbraukė pirštais jai per plaukus.
- Gluosnis liko vienintelis neapklotas sniego, o būrimo kauliukus nudažė kraujas. Blogi ženklai, pats žinai, ką tai reiškia. Ar esi tikras, kad verta mirti dėl Ulfo keršto troškimo?
  Einaras tylėdamas stebeilijo į nerimstančią ugnį. Žiema keitė žiemą, gimė ir mirė žmonės, o ji liko tokia pati pastovi, nerimstanti ir nenuspėjama. Net suvaldyta akmenimis, bet kada galėjo pratrūkti neprižiūrėta.
  Jis papurtė galvą, nežinodamas kodėl pradėjo apie tai galvoti ir švelniai priglaudė skruostą prie kvepiančių Arnoros plaukų.
- Jei mes nieko nedarysim dabar, jie sugrįš vėliau. Bijau net pagalvoti, kas būtų, jei viską paliktume taip, kaip yra ir vieną dieną jie ateitų vėl, sėlindami prie tavęs.
  Sesuo tyliai atsiduso, stipriau sunerdama rankas jam už nugaros. Lauke suskambo sodrūs vyrų balsai – turbūt ketino šiek tiek prastumdyti sniegą, kad moterys bent iki sandėlio sugebėtų nusigauti. Aitriai pakvipo dūmais. Degė kadagio šakos.
  Einaras pabandė atsitraukti nuo sesers, tačiau ji dar stipriau suspaudė jam juosmenį, neleisdama pajudėti.
  Vis stipriau dvelkė deginami kadagiai. Einaras žinojo, kad dar po kelių akimirkų visi kariai pradės rinktis prie Ulfo ir lauks Senolio, tačiau daugiau nebandė išsivaduoti iš sesers glėbio. Taip stovėdamas jis jautėsi laimingas ir širdis daugiau nieko neprašė. Šiame pasaulyje jie turėjo tik vienas kitą.



  Žynys atsargiai užvėrė duris ir lazda perbraukė pažeme, tikrindamas ar nėra kokios nenumatytos kliūties. Neregės akys tuščiai spingsojo į priekį, tačiau kojos tvirtai nunešė jį gerai žinomu taku į priekį.
- Nėra kur skubėti, visiems užteks vietos, - murmėjo jis, liesdamas gale sėdinčiųjų galvas, - man vietos daug nereikia, sutilpsim visi.
  Net Ulfas nebandė jo pertraukti. Kantriai stovėjo šalia sosto, laukdamas, kol žynys atsisės ir truputi drebančia ranka atsirišęs maišelį prie diržo, išsitrauks juodos duonos riekę. Kažkuris karių paslaugiai ištiesė vandens pilną bokalą ir žynys patenkintas nusišypsojo.
- Ačiū, Toki, žinai ko senam žmogui reikia.
  Jau seniai niekas nebesistebėjo žynio sugebėjimu atpažinti žmogų vien iš kvapo, tad ir dabar kantriai laukė, netrukdydami senoliui kramtyti juodą duoną. Nė vienas žygis neapsieidavo be jo pasakojimo, kuriuo jis atskleisdavo kokią žygio lemtį regėjo sapnuose.
  Atsargiai pastatęs bokalą ant stalo, jis atsiduso. Atrodė, kad miega, tačiau pirštai netikėtai atgijo ir perbraukė medinį paviršių.
- Šalta ši žiema, tačiau pavasaris bus gaivus. Vėjas pučia iš pietų, tačiau šilumos neatneša.
  Kariai susikaupę gaudė kiekvieną jo žodį. Viską pakartodavo mintyse, stengdamiesi kuo geriau įsidėmėti.
  Žynys pasitaisė kailiais apsiūtą apsiaustą ir vėl ramiai prabilo.
- Papasakosiu jums istoriją, kurią parodė sapnai prieš dvi naktis. Įsivaizduokit pūgą, pačią stipriausią iš visų regėtų, tokią galingą, kad net stumdo kalnus, nusviedžia debesis į neregėtas aukštumas ir drebina žemę. Tik vieno ji neįstengia įveikti – baltais žiedais pasipuošusio medžio, kurio šakos nukarusios kaip gluosnio, tačiau lapai sidabriniai. O po juo laužas, tačiau pilnas ne ugnies, o ledo. Prie jo artėja žmogus.
Senolis giliai įkvėpė ir nurijo dar vieną gurkšnį vandens.
-    Kraujas srūva iš gilių žaizdų, beveik nukirsta ranka kabo vien ant gyslų, tačiau sveikojoje jis neša juodą kirvį. Krauju apsipylusios akys atkakliai žiūri į ledinį laužą, kokios mintys galvoje sukasi, niekas nežino. Pūga paaštrėja, tačiau neįveikia žmogaus. Jis prieina ir sveikąją ranka užsimoja kirviu. Ir stovi, bandydamas suprasti į ką nori smogti –  į laibą medžio sidabriniais lapais kamieną ar į tą ledo luitą lauže, kuris pakeitė ugnį.
  Jis nutilo ir į burną įsidėjo likusį juodos duonos gabaliuką. Einaras iš padilbų nužvelgė kitus vyrus, kurių surauktos kaktos bylojo, kad jie supranta ne ką daugiau už jį patį. Atrodė, kad viskas aišku, kad jie turės kažkokį pasirinkimą, tačiau ką jis duos? Tuo labiau, kad vienąkart žynys pasakojo apie kranklį, radusį neregėto didumo lobį, tačiau niekas neprisiminė žodžių apie bedugnėn nuriedėjusius akmenis. Tąkart perėjoje po lavina žuvo du kariai, nors į namus likusieji parsinešė neregėtų akmenų, kuriuos išvydę pirkliai išpūtė akis ir buvo pasiryžę paskutinius drabužius atiduoti, kad gautų bent vieną, patį mažiausią.
  Einaras atsiduso ir vėl mintyse pakartojo pasakojimą žodis žodin.
- Ačiū už skanų vandenį, - senolis atsistojęs žemai nusilenkė, - tačiau man jau laikas grįžti – išeidamas nepašėriau vilkiukų, tad bijau, kad mano vargano namelio visai nesugriautų.
  Kariai tylėdami prasiskyrė, praleisdami žynį. Vos durys užsivėrė, Ulfas atsistojęs įkvėpė ir garsiai prabilo:
- Iškeliausim tuoj pat, nebėra ko gaišti.


- Tėvo kardą paimsi?
  Arnora, sudėjusi rankas ant kelių, ramiai stebėjo Einarą, rišantį grandinių marškinių diržus. Išgirdęs sesers klausimą, jis sustojo ir nužvelgė ant sienos pakabintus ginklus. Jų tėvą išlydėjo į jūrą su ietimi ir kirviu, namuose jis paliko tik vieną kardą, kuriam geležį pats surinko dar tais metais, kai dangus pažėrė gausybę metalinių akmenų.
- Ne, paliksiu. Užteks kirvio su lanku.
  Tą kirvį Einaras mėgo – prieš kelias žiemas, suradęs pusantro piršto storumo, tiesų kaip saulės spindulys, ąžuoliuką, tuoj pat nunešė kalviui, kuris per kelias dienas prilipdė ir kirvio pentį.
  Be to, giliai širdyje  nekentė to kardo iš keistos geležies. Kiek kartų tėvas juokdamasis smogdavo juo per akmenį, o ašmenys net neįtrūkdavo. Ir būtent tą kartą, kai ginklą paliko namuose, jūra godžiai prarijo vos pajudėjusį laivą, kartu pagrobdama ir bejėgį kūną.
- Suruošiau tau valgio porai dienų, kol surasit ką sumedžioti, - Arnora nepastebimai priėjo artyn ir ištiesė nedidelį ryšulį, - jei žūsi, bent grįžk, kad turėčiau kieno kūną nuprausti prieš kelionę į Menes.
  Einaras linktelėjo, nežinodamas ką atsakyti į tokį sesers prašymą. Juodu taip ir stovėjo, žiūrėdami vienas į kitą ir neištardami daugiau ne vieno žodžio.
Už sienų sužvengė balnojami žirgai, pravirko kelios moterys. Pūga truputį aprimo, tačiau parslenkantys juodi debesys baltomis galvomis žadėjo dar vieną eilinę sniego audrą.



  Žirgai sunkiai brido sniego pusnimis. Kariai jau kurį laiką žygiavo šalia, tylomis keikdami nesiliaujančią sniego audrą. Stipraus vėjo draskomos snaigės aklinai dangstė dangų ir medžius, tačiau Ulfas atkakliai vedė į priekį, ranka tik prisidengęs akis, kad jų nesužalotų aštrus sniegas.
  Suradę ramesnę vietą už uolų ar šalia didžiulio medžio, trumpam sustodavo atgauti kvapą, užvalgyti ir šiek tiek nusnūsti, tačiau kuo toliau, tuo jėgos vis greičiau seko. Kaip nė vienas nebūtų įstengęs kelias dienas iš eilės mojuoti kardu, taip buvo per daug sunku nuolat kautis su lediniu šalčiu ir tokio aukščio pusnimis, kad už jos galėdavo pasislėpti raitas karys.
  Praėjus šaltai nakčiai, grasinančiai visiems lediniais dantimis, jie sustojo dauboje, į kurią vėjas su pasimėgavimu vertė sniegą, tačiau bent jau nekošė kiaurai kūno.
Einaras kiek galėdamas išspardė suverstą sniegą ir, patiesęs storą urvinio lokio kailį, atsigulė, dėkodamas dievams už trumpą poilsio akimirką. Jau laukė tos dienos, kai priartės prie Ugnies upių, kur vėjas nuožmus, tačiau bent keliauti lengviau.
  Tyliai kosėjo pavargę vyrai, vienas kitas jau spėjo ir užknarkti. Einaras nedelsdamas atsipalaidavo ir leidosi nešamas apsnūdusių minčių. Žinojo turįs geriausiu atveju pusę dienos pailsėti, numigti ir pasistiprinti, tačiau stengėsi kietai neužmigti. Net po mūšio nė vienas karys neleisdavo sau visomis mintimis pasinerti į stiprų miegą.
  Nors atrodė, kad ką tik užsimerkė, tačiau nuskardėjęs Ulfo rago gausmas priminė, kad laikas keliauti tolyn.
  Einaras praplėšė akis ir susiraukė, keikdamas nesiliaujančią pūgą. Šaltį kartais net mėgdavo, ypač kai jis sausindavo prakaitu nulietą nugarą, tačiau dabar jis daugiau stingdė mintis, nei glostė odą. 
  Paskubomis įsimetęs į akmenį sustingusio medaus gabaliuką į burną, įniko volioti jį liežuviu burnoje, su pasimėgavimu jausdamas, kaip medus šyla ir maloniai glosto gerklę.
  Ulfas, nuleidęs ragą, dairėsi, žiūrėdamas, kas ar nepašoko iš miego. Tačiau visi kariai jau stovėjo, pasiruošę bet kurią akimirką keliauti tolyn.
- Kaip ir galvojau, dvergai pasinaudojo Akimi, keldamiesi čia. Įtempkit savąsias akis, šiandien turėtume ją pasiekti ir mes.
  Saulei trumpam pramušus dangaus skraistę, tolumoje vis žybtelėdavo ledinės Dūmų kalnų viršūnės, kurių joks žmogus nebuvo perėjęs. Tačiau vakarais, kai nutildavo dūdelės, vienas kitas senolis pasakodavo, kaip jaunesni būdami, sugebėjo pakilti iki kalnų vidurio, kur pritrūkus oro, turėjo leistis žemyn. Vienas kitas šnekėdavo matę neįtikėtinai aukštus, kailiais apžėlusius, žmones, stovinčius ant uolų keterų ir smalsiai stebinčius atėjūnus. Tačiau nei vienas net nebandė kokiu ženklu patraukti dėmesį ar pabendrauti.
  Vienintelis kelias per Dūmų kalnus buvo Akis – praraja, vedanti po žeme link požeminio ežero, tekančio gilyn po kalnais ir nyrančio už jų. Gal tik vienas Ulfas šiuo keliu kėlėsi daugiau nei vieną kartą – paprasčiausiai Šiaurėje nebuvo nieko, dėl ko būtų verta kovoti – vien padarai, kai kurie baisesni nei kraupiausias sapnas, ir viena kita medžiotojų stotis – ten veisėsi sabalai, kurių kailis žėrėjo skaisčiau nei sidabras ir buvo labai vertinamas ten, kur iš dangaus krisdavo ne snaigės, o aštrios smėlio smiltys. 
  Kodėl Ulfas nusprendė, kad dvergai pasuko būtent pro Akį, Einaras nežinojo. Liko tikėti tik tuo, kad jo dukros siela, negalėdama deramai išsivaduoti iš mirusio kūno, šaukia jį sapnuose ir maldauja padėti susitikti su protėviais.
  Einaras pasikasė smakrą. Šiame sparčiame žygyje net neturėjo laiko sustoti ir nusigremžti nuo veido spyglių aštrumo šerius.
  Ulfas nubalnojo savo žirgą ir, pasukęs į kelią, kuriuo jie atėjo, kažką sušnabždėjo į ausį, švelniai glostydamas apšerkšnijusius karčius. Žirgas apsisuko ir nukoręs galvą, lėtai pasuko atgal. Jie nuo mažumės buvo mokami apsiginti nuo alkanų vilkų ar pabudusių lokių, tad turėjo saugiai grįžti į namus. Kartu leistis po žeme niekaip nebūtų įstengę.
  Dar prieš paleisdamas žirgą, Einaras paslapčiomis nusikabino nuo riešo apyrankę, puoštą lokio iltiniais dantimis ir sidabriniais raižytais karoliukais. Sesuo turėjo suprasti šį ženklą – pažadą, kad jis vis tiek grįš, nors ir susuptas į kailius ir ant krūtinės paguldytu kirviu.
  Akį jie pasiekė dar nespėjus sutemti – gigantiška ertmė, sminganti gilyn, drąsiai vėpsojo atsukusi savo juodas žiotis į purviną dangų. Iš apačios sklido ledinis šaltis, o tamsa glemžė saulės spindulius vos keliomis pėdomis žemiau.
  Visi tyliai nulenkė galvas, pastebėję kelias virves, pririštas prie uolų ir krentančias žemyn – Ulfas buvo teisus – dvergai atkeliavo pro Akį. Prie į bedugnę palinkusio medžio Ulfas parklupo, žiūrėdamas į kruviną sniegą ir sutryptą moterišką apsiaustą.
  Einaras šiek tiek pasitraukė, netrukdydamas tyliam Ulfo gedului.
  Senasis karžygys nusimovė pirštinę ir nuklojo tvarsčius, atidengdamas dar nespėjusias užgyti žaizdas – jis kaip niekas kitas atidavė didžiausią kraujo auką dievams, prašydamas lengvo kelio dukrai. Išsitraukęs peilį, lėtai perbraukė ašmenimis skersai visų žaizdų. Tamsus kraujas nusileido šalia kruvino sniego ir susigėrė į jį.
- Susiveržkit stipriau diržus, leisimės žemyn, - Ulfas atsistojo ir nusipurtė prie kelnių prikibusį kruviną sniegą, - laikas pradėti Laukinę Medžioklę.
  Kariai pritariamai suurzgė.
2010-04-15 12:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-22 14:24
Dvasių Vedlė
Labai daug sniego, snaigių, pūgų, snieguotų audrų, pusnų... Jau šiek tiek net pradeda erzinti eilinis kartojimas, kaip buvo šalta. Velnias, aišku šalta, juk žiema artėja, o mano langai kiauri kaip rėtis... :)

Išlaikyta ta pati nuotaika, kaip ir pirmoje dalyje, Meškinas toliau pasinėręs į šalčio ir sniego aprašymo subtilybes. Gal ir gerai - tai tavo firminis ženklas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-20 18:37
Blem,Meškis gerai rašo,net tai ką pats buvau parašęs teko padėti į stalčių.;) šlamštas palyginus su tavo rašyba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-23 00:51
St Sebastianas
Ech, kad kas nors pradėtų rašyti tokio lygio sci-fi... Gerai. Laukiu kitos dalies.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-21 13:13
Valkas
Geras tas paskutinis sakinys, geras, nereikia visko širdin imt.

Dabar va pagalvojau, kaip šitas tvarinėlis atrodytų ant popieriaus, kokioj nors fantasy rinktinėj. Tikriausiai vidutiniškai - nelabai kuo išsiskirtų, gal nebent išsamiais ir gerais veikėjų charakteriais. Tačiau rašyke jis gerokai aukščiau už įprastą lygį, stilistika žavi, istorija banaloka, bet įdomi, veikėjų motyvacja ir dialogai (bei kiti charakterio elementai) gal net per geri. Tiesa, kai viskas labai gerai, kyla noras pasikabinėt prie tiesiog gerų dalykų - pavyzdžiui man pritrūko žynio. Ne paslaptis, kad daugumoje panašaus plano kūrinių jis dažniausiai būna gan spalvinga asmenybė, to paties tikėjausi ir iš Meškiuko. Deja, šamaniškas monologas nuvylė, todėl patarčiau sekantį kartą trečiaplaniams veikėjams suteikti daugiau detalių, tai labai pagyvina rutinines teksto vietas.
Taip pat užkliuvo nakvynė toje dauboje - neradau priežasties, kam ją reikėjo aprašinėti. Kad parodyt dalelę buities? Padaryt preliudiją šios dalies kulminacijai? Nesiriša ir tiek. Manau, reikėjo ton vieton užkabint dar ką nors reikšmingo, pavyzdžiui labai pranašišką sapną arba ryškų konfliktą (vidinį ar išorinį).

Tai tiek. O šiaip viskas gerai, dedu penketą, bet jei kitą kartą nebus akis draskančio tobulėjimo, pakaks keturių =]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-21 10:06
Meškiukas
Stengiuosi nekritikuoti kritikuojančių, bet niekaip nesuprantu, kuo blogas paskutinis sakinys :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-20 21:40
Fatal Error
Kaip, taip gerai rašant, galima padaryti tokiu nusižengimų:

"gyvunas daugiau neberodė savo balso." Nu gal ir galimas toks išsireiškimas, bet man tai kažkaip nelabai.

"Spragtelėjo tyliai sprogusi žarija." Tai jeigu jau spragtelėjo, tai prie ko tyliai.

Nu ką galiu dar pasakyti.

Pažanga kolūkiui. Seniau tokių nesąmonių kur kas daugiau būdavo. Tobulėjam.

Nors realiai, kol kas tai nėra labai įdomu. Bet skaitosi lengvai, pasakojimas labai vaizdingas ir gyvas. Didelis pliusas.

Nu bet paskutinis sakinys. tai užmušanti.

Kariai pritariamai suurzgė.

Ir tada kaip žaibas į galvą, pratęsimas:

Kariai pritariamai suurzgė ir užtraukė: Oooooooohhh!!! Who live in a pineapple under the sea? SpongeBob Squarepants!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-17 20:34
Artur Wilkat
Tamsus kraujas nusileido šalia KRUVINO SNIEGO ir susigėrė į jį.
- Susiveržkit stipriau diržus, leisimės žemyn, - Ulfas atsistojo ir nusipurtė prie kelnių prikibusį KRUVINĄ SNIEGĄ, - laikas pradėti Laukinę Medžioklę.

Štai priežastis tavo nepasitenkinimo. Per daug užsižaidei šalčio ir žiemos aprašymu, ir pradėjai kartotis. Perskaityk antrą dalį dar kartą ir tai pastebėsi.
Bet šiaip stiprūs herojai, atšiauri gamta užburia. Su nekantrumu laukiu tesinio:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-15 15:30
Meškiukas
O kodėl bjauri? Aš pats truputį nusivylęs ne tik šia dalimi, bet ir visa istorija. Truputį neišeina visko sudėlioti būtent taip, kaip įsivaizdavau.
Beje, čia "daugiau", kiek supratau, ne apie kiekybę šnekant :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-15 15:14
innuendo
Pabūsiu bjauri.

Gerai, bet tikėjausi daugiau. Va, ir pasakiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą