Tyliai

Jis dangsto chalato skyles išdžiūvusiais pirštais ir švabžda, kad niekas nėra tas, kas atrodo esąs. Gal tik… vieniems daiktams duota daugiau tikrumo nei jo turi daugelis…
Jis kilsteli pirštą ir sekundės dalį atrodo didingas nežiūrint… o gal būtent - dėl neprižiūrėtos senatvės ir išdėvų, kurias vilki.
Ir tą sekundės dalį sunku patikėti, kad visa tai – farsas. Kad senas cinikas leidžia muilo burbulus, kurie negraužia akių vien akliesiems. Kad anapus išdidžiai sudėtų lūpų slepiasi bedantė ir visgi kandi šypsena…
Tą sekundės dalį supranti, kaip greitai pražudo tikėjimas tuos, kas neturi žinojimo. Kaip pamišėlis Jonas Patmo saloje pasmerkti jie gyventi savo kliedesių dykumoj ir vaikytis miražus.

Kažkas tyliai tyliai, giliai giliai. Kažkas manyje…