Sora

Sausame  šalutiniame miške prie kelio tarp sudžiuvusių eglių vaikštinėjant vyrukas nutarė pailsėti. Stiprus vyras atliko miško patikrinimo darbus. Per  kūną žliaugė prakaitas, o Povilas stipriai dūsavo, atsirėmė į sausą medį ir sėdėjo. Jis žvelgė į žydrą dangų, šešėliai atsimušė nuo sausų medžių, krito ant jo ir vėsino. Staiga vyrukas išsitraukė pilką metalinę gertuvę ir gurkštelėjo ledinio vandens.
-Ahh, koks vandenukas, -džiaugėsi jis.
Minutėlę pasėdėjęs Povilas nutarė judėti toliau. Einant plačiu keliu per sausą išdžiuvusį mišką, kuriame retai apsilankydavo kokia nors gyvybės forma, jis dairėsi aplink ir bandė įžvelgti naujus pokyčius miške.
-Eilinė diena, regis miškas tvarkingas, - mąstė jis.
Saulė tą dieną itin kaitino, o kelionės tikslas dar nepasiektas. Keturi kilometrai sauso miško kelio dar neužbaigti. Iš lėto einant jis švilpavo ir niūniavo keistas melodijas. Iš tiesų jis bandė pamėgdžioti paukščius ir jam sekėsi. Netrukus pradėjo spragsėti pirštais. Niūniuojant Povilas atsipalaiduodavo. Jis dirbo šalutiniame miške penktame poste, kurio tikslas užtikrinti saugų kelią į didingą kaimą. Pažingsniavęs valandėlę jis vėl nutarė pailsėti. Šį kartą tik gurkštelėjo vandens ir apsidairė. Tuomet tolumoje kažką pastebėjo. Žvelgiant į tolį jam pasivaideno mergina gulinti ant žemės po sausa subyrėjusia egle. Ant jos kūno gulėjo nukritę rudi sudžiuvę eglės spygliukai. Iškarto nedvejojant jis priėjo.
-Tik pamanykit! -garsiai šūktelėjo ir pritūpė apžiūrėti iš arčiau. Ten tikrai gulėjo mergina. Regis ji buvo be sąmonės, o šalia jos tupėjo varnas. Apsidžiaugęs keistu radiniu, atsargiai nupurtęs spygliukus ir paėmęs merginą, tarsi koks didvyris išgelbėtojas išdidžiai spartindamas žingsnį  keliavo į kaimą. Varnas neatsiliko ir sekė juos. Nepraėjus nė pusvalandžiui Povilas pasiekė budėjimo postą, ten prisipildė vandens ir jo negailėdamas užpylė merginai ant veido. Toji atsipeikėjo. Iš lėto prisimerkiant ji bandė suvokti kas vyksta. Povilas jei atnešė rankšluostį ir pagaliau ji atsikvošėjo, regis visiškai neišsigando keisto vyruko žvelgiančio į ją.
-Kas nutiko, - paklausė vyrukas rudais trumpais sušlapusiais plaukais po  prakaito ir vandens  susijungimo. Sėdėjęs ant suoliuko mažame budėjimo posto namuke.
Mergina, juodais plaukais, mėlynomis akimis ir gan mielu veidu, pasisakė vardu Sora. Ji pasakojo, kaip tėvai naktį keliavo mišku. Ten juos užpuolė būrys keistų padarų, panašių į žmones ir pasižymėjusių didžiule jėga. Sora matė, kaip motinai į kaklą įkando viena iš tų būtybių ir pradėjo godžiai siurbti kraują.
Povilas būdamas tikru užkietėjusiu pesimistu tokia istorija nepatikėjo. Jis mąstė: „Kokie padarai galėtu kandžioti žmonėms į kaklą? „. Bet jo pareiga buvo viską sužinoti apie įvykius nutikusius šalutiniame miške ir Sorą jis privalėjo parsivesti į kaimą. Taip ir padarė, parvedė merginą į kaimą ir nusiuntė į ligoninę apžiūrėti. Pats skubėjo, grįžo į savo kambariuką, greit nusiprausė ir išlėkė viską pranešti kaimo vyresniajai Kijamai Hirumai.
- Įkando? Ar tu tuo esi įsitikinęs? - paklausė kaimo vyresnioji Kijama Hiruma.
- Nesu įsitikinęs, pats tuo netikiu, bet mergina taip pasakojo.
- O tėvas? Kas nutiko jos tėvui? - sunerimusi baiminosi Kijama.
- Apie tėvą mergina nieko neminėjo, nusiunčiau penktojo posto būrį apžiūrėti įvykio vietą, - atsakė Povilas ir prisidegė cigaretę.
- Supratau. Kur dabar yra mergina? - pasidomėjo vyresnioji.
- Sora nebuvo sunkiai sužalota, tad nusiunčiau ją į  ligoninę, kad  apžiūrėtų, - pasakė Povilas ir iš kreivų lūpų išpūtė pilką miglotą dūmą, kuris pasklido po visą kambarį, atsargiai svaigino juodu. Tuomet Kijama atidarė platų langą.
- Kadangi apie mergaitės tėvus mes nieko nežinome, ji pasiliks mūsų kaime iki tol, kol juos rasime. Jeigu Soros tėvai žuvę, jai pranešime, o ji liks mūsų kaime. Būtų pavojinga merginą leisti vieną klajoti po apylinkes, -  Kijama  pradėjo tvarkyti dokumentus.
- Sutinku. Tuoj pat nueisiu pas Sorą ir jai tai pasakysiu, -  Povilas atsargiai pravėrė kambario duris.
- Taip ir padaryk. Pasitikiu tavimi! - sušuko  Kijama.
Po trumpo  aiškaus pokalbio Povilas jau žinojo ką turės padaryti. Neskubant ir besimėgaujant skaniu, šiek tiek saldžiu cigaretės dūmu, jis leidosi koridorium į apačią poto laiptais, kurie vedė iš vyresniosios namo žemyn. Jos namas - vienas didžiausių kaime, trijų aukštų, su plokščiu stogu ir daugybe langų. Baltas mūrines namo sienas puošė gėlės, ant kiekvieno langelio po mažiausiai tris vazonus su gėlėmis. Kijama - valdinga, protinga moteris, o gėles ji ypač mėgo. Netrukus Povilas sustojo prie durų ir baigė rūkyti cigaretę, ją užgesino, įsidėjo į kišenę ir atvėrė duris. Su lyg tuo momentu Povilą iškart apspigino saulės spinduliai, jo akys nukrypo į kelią vedusį tolyn pro siaurus namukus. Aplink juos žaidė vaikai, jų juokas - muzika, skambėjusi visame kaime. Iš lėto žingsniuojant jis sveikinosi su visais praeiviais, šypsojosi ir vis niūniavo savo keistą melodiją.
Po gero pusvalandžio Povilas jau stovėjo prie ligoninės. Aukšta, plati ligoninė atsivėrė prieš jo akis. Aplink ją juosė tvora, o įėjus pro mažus vartus atsivėrė žole apaugusi erdvė ir siauras akmenuotas takelis vedęs link įėjimo į ligoninę. Švilpaujant, laikant vieną ranką kišenėje, o kita silpnai musikavęs žingsnis po žingsnio Povilas patraukė keliuku. Netrukus pasiekė ligoninės įėjimą, užkopė žema laiptų pakopa ir atvėre duris.
- Laba diena. Atėjau aplankyti Soros.
- Sveiki, mokytojau Povilai, kaip jums sekasi? - paklausė ligoninės administratorė.
- Kuriame kambaryje Sora? Neturiu laiko plepalams, - griežtai nutraukė.
- Penktame, - atsakė administratorė ir ranka parodė į koridorių kambario pusėn. Ant koridoriaus sienų kabėjo mažos žvakidės su žvakėmis, kurios ramiai skleidė šviesą. Ligoninėje buvo labai tylu, koridoriai tušti, toks jausmas, kad ligoninė nieko nebuvo. Povilas pasuko kairiuoju koridorium link kambario, netrukus jis beldėsi į duris ir tyliai pašaukė:
-Sora!
- Kas čia šaukia mano vardą? - sunerimusi atsiliepė mergina.
- Nebijok, aš esu Povilas Oko, penktojo posto budėtojų vadas. Vyrukas, kurį šiandien sutikai.
- A, tai jūs. Pamenu jus, - atsakė Sora
- Sora, tik nesijaudink, aš pasiunčiau patį stipriausią būrį apžiūrėti įvykio vietą, mes būtinai surasime tavo tėvus, - tarė jis ir sugniaužė kumštį.
- Aš mačiau, nors  ne savo akimis, bet aiškiai mačiau, kaip vienas tų padarų nužudė mano motiną. O tėvą jie pasiėmė. Kokia prasmė ieškoti, vis tiek jis tikriausiai jau bus nužudytas, - mergina staiga parklupo ir tyliai pradėjo verkti, jos akimis tekėjo sūrios karštos ašaros, krito ant medinių kambario grindų. Žiūrint į ją Povilas susigraudino, jis pats vos nepradėjo žliumbti, bet įsikando į lūpą iš vidaus ir susilaikė.
- Sora, aš turiu tau pasakyti, jog privalai likti mūsų kaime, kol rasime tavo tėvus. Būtų nesaugu keliauti vienai po apylinkes, -ji regis susitvardė ir nustojo žliumbti. Tuomet Povilas suprato, kad Sora emociškai buvo labai stipri. Jis pajautė jei silpną vyrišką pagarbą.
- Suprantu, bet manau, kad tėvai bus žuvę, -  ji liūdnu žvilgsniu pažvelgė į dangų. Povilas priėjo prie jos ir atsisėdo ant lovos, atsirėmė abejom rankom.
- Sora, tu minėjai, jog matei  ne savo akimis, kaip nužudė tavo motiną. Ką turėjai galvoje tai sakant? Atsiprašau už tokį tiesmukišką klausimą.
-Na, ką gi, papasakosiu tau apie save. Nuo pat gimimo aš esu akla. Bet nesijaudink,  tėvas man perdavė sugebėjimą susišnekėti su paukščiais. Kiekvienas paukštis, tiksliau kiekvienas varnas yra mano akys. Mano tėvai visą gyvenimą buvo klajoklių šeima. Nuo  mažens aš klajojau su tėvais po įvairias žemes, sutikau daugybę žmonių -  gerų ir piktų, - susikaupusi pasakojo mergina. Tuo momentu Povilas prisiminė keistą varną sekusį juos ryte.
- Supratau, tu esi kilusi iš klajoklių šeimos. Matau, tavo gyvenimas  nelengvas, - pertraukė jis. – Klausyk, Sora, rytoj mūsų kaime prasideda, nauji mokslo metai. Vyks didžiulė šventė, galbūt norėtum, kad  parodyčiau ir papasakočiau apie šį kaimą. Vis dėlto tau teks lankyti naująją mokyklą, tai ekskursija išeis į naudą.
- Žinoma, aš juk neturiu kito pasirinkimo, -beviltiškai šyptelėjo mergina ir atsisėdo šalia Povilo.
-Rytoj nuvesiu į namus, kur tu gyvensi, o šią naktį praleisk ligoninėje ir lauk manęs. Ateisiu rytoj iš ryto, - pasakė jaunas vyrukas ir išnyko. Sora vėl liko viena kambaryje. Jos juodasparnis draugas  sklandžiojo šalia kol pagaliau nutūpė ant mažo balkonėlio palangės. Sora atidarė langą ir įleido jį vidun. Taip ji prasėdėjo visą dieną, baiminosi lysti lauk iš kambario. Paskendusi savo mintyse ji vis mąstė apie įvykius nutikusius pastaruoju metu.
Artėjo naktis, saulė leidosi, paukščiai nustojo čiulbėti. Vieni žiogai čirškė, anie regis nemiega niekada. Kaimelis lėtai snūdo. Žvakių šviesos viena po kitos užgęso kaimą supančiuose namukuose. Sora atsigulė į lovą, užsimerkė ir bandė užmigti. Po gerų penkiolikos minučių ji jau miegojo.
Rytą Povilas jau laukė Soros ligoninėje.
- Sora, Sora! - šūkavo jis.
- Jums čia ne miškas. Tylos! Mergina tuoj ateis, - piktinosi administratorė.
- Ateinu! - atsiliepė Sora.
- Pagaliau tu čia, jau galime eiti.
- Dar ne, - atsakė ji.
- O kas dabar?
- Laukiu vieno draugo.
Staiga Sora ištiesė ranką ir pro atvirą langą įskridęs varnas atsargiai, švelniai nutūpė jai ant rankos.
- Štai dabar jau galime eiti, - šypsojosi ji.
- Taip, supratau.
- Klausyk, Povilai, pažadėjai man papasakoti apie šį kaimą, - nekantraudama priminė mergina.
- Žinoma. Ką norėtum žinoti?
- Viską!
- O-o-o... Palauk! – nusijuokė pasakotojas ir pridūrė: - Na, mūsų kaimas pavadintas Žemės ir Vėjo kaimu...