Keliautojai

Juodraščio pasaulis

Žvilgsnis, įšalęs į stiklą lyg hipnozės seanse. Jau keletą valandų Jis sėdėjo šitaip. Kažkur už nugaros švytavo senasis laikrodis su gegute, kuri vis išlįsdavo iš savo buveinės, tačiau seniai nebeturėjo balso. Kambario kampe stovėjo stalas. Ant jo degė naktinė lempa ir pūpsojo butelis nugerto viskio. Rankos spaudė tuščią stiklinę, kurios dugne matėsi užrašas – „цена 15 коп“. Nuo lempos po visą kambarį keistai išsidėstė šešėliai ir viskas atrodė labai miglota, neryšku, išskydę.
Žvilgsnis, įšalęs į stiklą lyg klijais suklijuotos popieriaus skiautės. Jokių minčių galvoje, net viskis neturi ką sudrumsti. Juodoji skylė – įkritai ten, tave suspaudė, supresavo iki centimetro dydžio nespėjus suvokti – skauda ar malonu, o gal niekada nė nebuvo tavęs. Vėl nebyliai išlindo gegutė gal vieną, o gal du kartus – taip ir liko neaišku.
Netikėtai Jis atitraukė žvilgsnį nuo stiklo. Nežinia, kas atitirpino. Atsistojo ir tvirtai pasuko į kambario gilumą. Ten slėpėsi durys į kitą patalpą. Jau siekė rankenos, kai prisiminė apie viskio butelį. Grįžo prie stalo pastatė stiklinę ir pasičiupo butelį, o tada išlėkė iš kambario.
Laiptinėje tvyrojo keistas kvapas. Greitai lipo laiptais žemyn. Stengėsi nekvėpuoti, kad kvapas nepripildytų plaučių, bijojo užtrokšti. Galiausiai ištrūko laukan. Baimė nedingo. Kažkas sėdėjo mašinoj, su išjungtais žibintais. Tyliai dirbo variklis ir kalnas baltų dūmų sukiojosi apie ją.
„Pasala. “ – šmėkštelėjo galvoje, užsivertė butelį, o tada tuščią švystelėjo į priekinį mašinos stiklą ir pasileido kiek į kabindamas upės link. Sniegas traškėjo po kojomis. Už nugaros, po to kai nutilo stiklo žvangesys, stojo tyla. Jis traukė šaltą orą visa krūtine, kol galiausiai užėmė kvapą – tiek nuo šalčio, tiek nuo bėgimo.
Rankos suledėjo, juk iš namų išlėkė marškiniais trumpomis rankovėmis. Džinsai taip pat nebuvo pats patogiausias drabužis bėgimui, o šlepetės – ne sportiniai bateliai. Jis už kažko užkliuvo ir įvirto į sustumto sniego kalną. Šlepetės išsilakstė toli viena nuo kitos. Šiaip ne taip pakilęs pasileido bėgti vėl.
Tik tempas smarkiai sulėtėjo. Iki upės dar koks 100 metrų, o jėgų beliko tik šliaužti. „Negi, viskas taip baigsis?.. “ – nukratė šiurpas, tik ne nuo šalčio šį kart. Už nugaros pasigirdo sėlinantys žingsniai. „Neatsigręžk. “ Tačiau neliko jėgų žengti pirmyn. Jam visiškai pakirto kojas ir tėškėsi veidu į sniegą. Rankos į šalis tarsi bandytų skristi. Už nugaros lyg suurzgė, lyg nusijuokė. „Prakeikimas. Jau beveik užuodžiu vandenį... “ Jis pabandė šliaužti. Metras, du, penki. Vandens kvapas sukuteno nosį dar labiau. Už nugaros ar virš nugaros pasigirdo iš dėklo ištraukiamo kalavijo garsas. „Pabaiga“. – Jis pabandė nusišypsoti sušalusiomis lūpomis ir šiek tiek pakilo ant alkūnių.
„Keliauti po skirtingus pasaulius galima įvairiais būdais. “ – suskambo prisiminimas galvoje. – „Vienas iš jų numirti – pats pavojingiausias. “ Bet jis nenorėjo mirti. Norėjo keliauti kitokiais būdais, kurie neteikia skausmo. Dar pasistūmėjo keletą centimetrų į priekį.
- Šššššš... - sušnypštė Tas už nugaros. – Šiandien Naktigonės metas. – Gulintis ant žemės pravirko. Nebuvo jame jau nei pykčio, nei nevilties, nei apmaudo, tik gailestis sau. Ir skausmo baimė.
Krūtinę persmelkė karštis. Pajuto, kaip iš Jo laukan plūsta gyvybė. Dar prispaudė rankas prie krūtinės lyg bandydamas sulaikyti gyvybės likučius. Mėnulio šviesoj kraujas tapo juodas. Tamsa žengė į Jo pasaulį, o gal jis į Tamsos. Tas pasilenkė ir apvertė ant nugaros. „Nežiūrėk į Tą. “ – bandė sau įsakyti gulintis. Atmestos rankos padarė sniego angelą. Tas žingtelėjo atgal. Tada nusikvatojo ir žvilgsniai susikibo. Išnyko upės kvapas. Jis pasijuto kyląs ir smengąs, sutraukytas ir sulipdytas vienu metu.
Violetinė šviesa apėmė kūną, be pėdsako ištirpo naktyje.
- Naktigonės metas... - Tas paslėpė kalaviją. – Sugrįžta tik Mirusieji – Gyvieji išnyksta. Žvilgsnis, įšalęs į stiklą neleidžia per langą įlipti vėlėms.

Keltas

Aš tyliai atsitraukiau nuo lango. Netikėjau, kad pavyks, juk Kalmaro efektas – toks senas ir toks nuvalkiotas triukas, kad jo nenaudoja net vaikai, žaisdami slėpynių. Bet kitos išeities neturėjau, reikėjo pabandyti. Ir Tas patikėjo – nudėjo Rašalo zombį lyg tai būčiau aš. Laiko turiu ne per daugiausiai, tačiau vis tiek galėjau ramiai susiruošti. Tyliai švilptelėjau:
- Ei, Mirmi... – apsidairiau po šešėlių nusėtą kambarį. Tokioj aplinkoj pamatyti padarėlį iš Mirmido – tas pats, kas bandyti sugriebti vėją su tinkleliu drugeliams gaudyti. Pajutau, kaip kažkas tampo mane už kelnių klešnės. Mirmis stovėjo apačioje – ne didesnis nei du coliai žmogutis, neskaitant ūgio niekuo nesiskiriantis nuo žmogaus, tik mažose akutėse sustingęs amžinas liūdesys ir margas kaip pasauliai apdaras: džinsinės kelnės, lininiai marškiniai, odiniai mokasinai ir kailinė kepurė. Jau ne vieną pasaulį kartu išmaišėm ieškodami kelio į Pirminį pasaulį, slėpdamiesi nuo Tų ordino, dalydamiesi viena pastoge ir iškrėtę ne vieną smagų pokštą. Pasilenkiau ir pakėliau Mirmį sau ant peties.
- Metas keliauti, Monetų saugotojau. – Sušnibždėjo Mirmis ir sukikenęs pridūrė: - Na, kas per kelmas šioje Naktigonėje budi?
Nieko neatsakiau, tik išjungiau stalinę lempą. Kažkaip suėmė ilgesys, juk tiek laiko praleista šiame kambaryje, šiame Juodraščio pasaulyje. Gegutė išlindo iš savo laikrodžio vidurių ir lyg bandydama atsisveikinti išspaudė kažkokį keistą garsą. Abu su Mirmiu tik liūdnai nusišypsojom.
Laiptinėje spengianti tyla, o lauke toks pat šaltis. Pasukom upės link. Naktigonės metu, po tiltu, Keltininkas iš Urono pasaulio, žvelgdamas į runų žibėjimą nustato tavąjį Pirminį pasaulį ir gali nugabenti savuoju Tarppasauliniu keltu. Nežinojom su Mirmiu tik kainos, kuri mokama už šią kelionę.
Perlipom paskutinę sniego pusnį ir atsidūrėm po tiltu. Nebuvo nė gyvos ar negyvos dvasios.
- Keista, tikėjausi, jog čia lauks didelė minia norinčių persikelti. – Sumurmėjo ilgesingu balsu Mirmis.
- Manai, kad daug būtybių žino apie galimybę surasti savąją Pradžią ir savąją Paskirtį joje? Manai, jog daug žinančių jos ieško? Ne, Mirmi, visoms būtybėms būdingas bendras bruožas – jie prisitaiko prie tos vietos, kurioje gyvena... Tik vienetai tokių klajūnų kaip mes su tavimi. – Aukštas tilto skliautas vertė jaustis nejaukiai ir keistai kuteno paširdžius, atrodė jog kažkas nedraugiškai stebėtų tave. Persmelkė mintis, kad Tie surengė pasalą čia, po tiltu. Bet papurčiau galvą – ne to tikrai negali būti. Bent kuriam laikui Rašalo zombis nukreipė Jų dėmesį.
Staiga išgirdom kažką lengvai slystant upės paviršiumi. Tėkmė sulėtėjusi, bet dar nepasidavusi ledo gniaužtams. Garsas vis stiprėjo, tačiau nieko nematėme. Tyliai stuktelėjo į krantą ir tą pačią akimirką iš niekur išniro keltas ir Keltininkas. Nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai ne to, ką išvydau. Keltas, kaip keltas, bet jį vairavęs... Liesas vaikinukas ne daugiau 20 metų, su pankiška skiautere, nudažyta ryškiai raudona spalva, su auskarais ausyse ir nosyje, įsispraudęs į odines kelnes bei odinę liemenę, su „kerziniais“ batais ir nukirptomis pirštinėmis ant rankų. Plonos rankos tvirtai spaudė kelto vairą, o galva ritmingai lingavo į tik jam vienam girdimos muzikos taktą.
Jis pašaipiai pažvelgė į mus, o tada iš syk surimtėjo. Be žodžių išsitraukė iš kišenės runų kauliukus. Šie nutvieskė visą patiltę. Pakratė delnuose kaip paprastus lošimo kubelius ir švystelėjo aukštyn. Sužaižaravo vaivorykštė ir viskas vėl aptemo. Po tokios šviesos akys ne iš karto priprato prie prieblandos po tiltu.
Kai vėl pažvelgiau į Valtininką šis pasirodė kokiu 100 metų senesnis. Kreivai išsišiepęs prabilo:
- Mirmido gyventojau, Monetų saugotojau, turiu visus atsakymus į jūsų klausimus. Tik nežinau kainos, kurią galėčiau paprašyti už šią informaciją.
- Mes norim nukeliauti į Pirminį pasaulį – pradėjo Mirmis. – Ar gali mus ten nugabenti?
- Aš juk Keltininkas, - kažkaip pernelyg oriai ištarė šis. – Tai man vieni niekai. – Ir pašaipiai bei paslaptingai pridūrė. – Bet ar žinote, kas tai yra Pirminis pasaulis?
- Daugmaž nutuokiame – per ilgai keliavome iš vieno pasaulio į kitą, kad tokios žinios būtų galėjusios nuo mūsų pasprukti. – Mirmio balsas kaip visada skambėjo su keistu ilgesiu ar liūdesiu.
- Na, ne viskas atrodo taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. – Mąsliai sumurmėjo Keltininkas. – Jei nieko neklausinėjate, tai man užteks dviejų monetų. – Valtininkas pažvelgė tiesiai man į akis. „Dvi monetos – velniškai milžiniška kaina... “ – pagalvojau, bet pajutau tolumoje sujudėjusį Tą. Supratau, kad Kalmaro efekto laikas baigėsi. Tikėjausi, kad tiek, kiek dar liko užteks pereiti į Keltininko globą.
- Nėra laiko derėtis.  Še. – Švystelėjau monetas vieną po kitos. Perskrodė orą ir dingo delnuose. Sušokom į keltą. Tolumoje pasigirdo žingsnių aidas. Tikrai ne vieno bėgančio.
- Atlekia bent tuzinas Tų. – Man į ausį suniurnėjo Mirmis. – Gal galima greičiau, Gerbiamasis? – Šūktelėjo Keltininkui.
Šis negirdėjo nieko. Susikaupęs vairavo keltą. Mus ėmė gaubti rūkas. Supratau, kad Naktigonė jam nerūpi. Svarbiausias dalykas – užmokestis. Jį gavęs atliks savo darbą iki galo, o Tie jo pasiekti negali – Tarpupasaulių upė ne jų teritorija. Mus susupo toks tirštas rūkas, kad nebemačiau savo ištiestos rankos. Mirmis įsitvėrė į mano ausį.
Tolumoje išgirdom riaumojimą. O gal kauksmą. Lyg vilko, lyg šuns, lyg padaro iš Kiokiono pasaulio.  Jis vėrė kiaurai ir norėjosi šokti aklai nežinia kur, kad tik jo nebegirdėti. Siaubas skaldė širdį į šipulius. Išmušė prakaitas ir tuo pat metu krėtė šaltis. Puoliau ant kelių, rankomis spausdamas galvą. Akies krašteliu pamačiau, kad Mirmiui taip pat ne pyragai. Per visą tą kauksmą mano ausis pasiekė Keltininko balsas:
- Mirmido gyventojau – tau metas lipti. – Nespėjau nė atsisveikinti, o Mirmio nebeliko ant mano peties, ištirpo rūke. Pasijutau toks vienišas ir pažeidžiamas lyg Mirmis būtų buvęs milžinas, o aš mažytis žmogeliukas, praradęs savo globėją. – Laikykis, Monetų saugotojau, liko visai nedaug.
Jutau kaip temo sąmonė. Rūkas pradėjo skystėti, o gal tamsėti. Nieko nebesupratau ir netikėtai išgirdau:
- Dabar. – Mane užliejo Tamsa. Šį kartą maloni.