sausai

sausai mudu gyvenome -
arbatos puodelyje - tik ant dugno
ir du kostelėjimai -
atsisveikinimui.

lietus ateidavo
tik tau išėjus.

išeidavai sausas
tarsi gėlės, išsaugotos tarp knygos lapų
ir grįždavai sausas
tarsi ligonio karščiuojančios lūpos.

laukdavau tavęs
surinkusi sugertukuose
visas ašaras, prakaito lašelius, balutes,
kurias lietus vis palikdavo mūsų namuose -
nieko kas griautų tavo sausrą nelikdavo.

ir taip sausai mudu gyvenome,
naktimis sapnuodavome dykras,
tu buvai saulė aš buvau smėlis,
girgždėdavau tau tarp pirštų

lietus ateidavo,
tik tau išėjus.

jo nemylėjau.
bet troškau.