pasakojimas

- Kaja, aš jau savaitę kaupiuosi tau pasakyti... na.... mum reikia skirtis!! – staiga labai savim patenkintas, kad išdriso tai pasakyti, išpyškino vyriškis.
- Atneškit, prašau, man Tiramitsu ir pakartokit vyno, - pro šali bėgančio padavėjo paprašiau aš, – REIKIA sakai? – dar nusišypsau vyriškiui.
- Na supranti, taip bus geriau.... - jau beveik atgailestaujantis tonas.
- Aš apie tai tiek daug nemąsčiau, bet visai galimas daiktas. Nevalgysi deserto?
Vyriškis atrodė įsižeidęs:
- O kodėl tu..... (buka tyla).... kodėl tu neklausi, kodėl, ir kodėl tu neatrodai susikrimtus?! – beveik pasipiktinimas.
- O kodėl man turėtų būti įdomios tavo problemos ir kodėl aš turėčiau dėl jų krimstis, jeigu mes ką tik sutarėm pasukti skirtingais keliais? - dievaži, iš kur jam kyla tokie klausimai?
- MANO problemos???!!! – vėl pasipiktinimas...
- Na taip, tavo. Supranti, aš esu žavinga, išmintinga, mokanti lengvai bendrauti ir sudominti, mergina, turiu neblogą darbą, gerų draugų ir esu sveika. Matai, jokių problemų aš neturiu. O štai tu, atrodo, turi.
- Ar tu  mane bent myli? – šis klausimas nuskamba jau desperatiškai ir „ne į temą“ ...
- O tu mane?
-???
- Tik nereikia jokių: aš pirmas paklausiau – taip elgiasi trečiokai. Matai, jei tu mane myli, vadinasi, skirtis su manimi yra absurdiska idėja ir elgiesi labai kvailai. Jei ne, tai nesuprantu, kodėl manimi piktiniesi ir klausi kvailų klausimų – tas tau turėtų nerūpėti. Bet jeigu tu manęs nemyli ir tas tau rūpi, vadinasi, mes kalbame apie tavo nepaprastai didelį ir ką tik ižeistą EGO – tu palieki mane ir esi pasiruošęs mane didvyriškai paguosti (tam, kad sąžinė būtų ramesnė), bet vis dėlto tu mane palieki, nes nori eiti ir ieskoti kažko kito savo gyvenimo kely. Beje, ar nebūtum sakęs, kad tai ne mano, o tavo kaltė? Greičiausiai būtum, bet štai man to sakyti nedera. Ir čia mes susiduriame su netiketa mano reakcija ir tu įsižeidi. Taaaip, gerbiamasis, čia kalba įžeistas vyriškas EGO – ir tai labai kvaila. Vadinasi, abiem atvejais kvailai elgiesi tu ir problemų turi tu.
- Eik velniop!!! Ir ko aš tiek laiko su tavim tąsiausi?... – pakyla ir eina išėjimo link.
- Gal galėtum bent už save susimokėt? – šūkteliu pavymui. Matau, kad jis trumpam sustoja, pasisuka 90 laipsnių kampu ir nužingsniuoja prie baro. Įdomu, už mane sumokės? Jei taip, tai bus bent vienas protingas jo poelgis šįvakar. 
“Ar tu mane bent myli??? ” – nejučiom šypteliu. Žinoma, kad ne – meilė nebūna vienpusė, sakykit, ką norit. Vienpusė būna aistra, noras, siekis, įsivaizduojamas būtinumas kažką turėti ir valdyti. Bet meilė nebūna vienpusė, tačiau negi aš tai sugebėčiau paaiškinti kvailam egocentriškam vyriškiui?  Dievaži, kartais aš stebiuosi pati savimi. Kyla logiškas klausimas, kam aš su juo prasidėjau, jei jau po antro pasimatymo permačiau jo asmenybę kiaurai? Na, liaudies išmintis (mano sesės išmintis), teigia, kad žmonėms reikia duoti šansą. O jis atrodė visai mielas vaikinas... pusė metų! Mintyse skaičiuoju, kelintas čia jau man medalis turėtų būti. O dar liaudies išmintis teigia (taip taip, sesė), kad visi vyrai yra daugiau ar mažiau vienodi ir juos ar šiaip ar taip reikia pakęsti, ir jokio Vienintelio nėra ir būti negali - toks jau tas pasaulis, ir su tuo reikia susitaikyti.
Kartą, viena mano draugė, po eilines mano išvados apie vyrus ir pasakymo, kad nieko nebus, teks laukti princo ant balto žirgo, pasakė, kad ne princo reikia laukti, o su realybe susitaikyti. Nagi bandau, meldžiamosios!!! Bet ką aš sau galiu padaryti, kad esu nepaprastai įžvalgi ir puiki psichologė? (Ir dar sergu narcizizmu, žinau, žinau, ir net žinodama sergu toliau, nes man tai patinka!) Taigi, ką aš galiu sau padaryti, jeigu žmonės perkandu jau po kelių susitikimų – na, daugumą žmonių, kai kurioms išimtims prireikia daugiau laiko, bet niekas nėra išsilaikęs ilgiau negu pusmetis. Aš netyčia, aš pasąmoningai, bet vėl ir vėl aš tai darau.... Gerai, kad bent atsisakiau idėjos stoti i psichologiją ir dabar turiu diplomą specialybės, kuri mažiau nagrinėja žmones. Nes greičiausiai būčiau tapusi apskritai nepakenčiama. Be to, dabar ginčuose mano draugai visada man gali prikišti argumentą: iš kur žinai, juk ne psichologė esi? Ir aš, šypsodamasi, jiems nusileidžiu. Tegu, niekada nenorėjau, kad žmonės mane permatytų, o jeigu jie galvoja, kad as esu truputį ne tokia protinga ir įžvalgi, kokia esu iš tiesų – pliusas man, o ne jiems. Be to, jei ir bandyčiau įrodyti kai kuriuos savo pastebėjimus, kaži ar man tai pavyktų? Mano smegeninėj: sąmonėj ir pasąmonėj, susidėlioja tokios schemos, kad, bandydama jas perkelti iš ten į šią realybės plotmę, greičiausiai pati susipainiočiau, o ir užtrukciau metų metus. Geriau, kai jos saugiai guli mano smegenų vingiuose ir aš vienintelė galiu naudotis tais resursais.
- Prašyčiau sąskaitą, - ištariu ką tik baigusi gerti vyną.
- Tas ponas už viską sumokėjo.
Na štai, net jis po truputuką daro pažangą. Tik kaži, kokios to paskatos? Parodyti, kad aš galiu susimokėti ir už save ir net už tave, nedėkingoji. Ar todėl, kad suprato pasielgęs kvailai dėl tų visų savo pykčių ir įsižeidimo, ir nusprendė bent jau baigti mūsų pažinti kaip gražiai išauklėtas vyras? Et, per daug galvoju... Dievaži, man tai ne į sveikatą. Jei mažiau galvočiau, jau seniai būčiau ištekėjusi ir laimingai sau gyvenčiau, gimdydama vaikus, virdama pietus, ar dirbdama ir po žingsnelį darydama karjerą. O dabar? Nei vyro, nei vaikų, nei karjeros. Ir viskas – tik savo noru. Aš laiminga! O kiti to kažkodėl nesupranta: na, jei vyro neturi, tai turi tą tuštumą užpildyti karjera... O jei many nėra jokios tuštumos? Ir kas iš tos karjeros? Išteklių man visiškai pakanka ir man visai nebūtina vartotie TIEK, kiek šiuo metu yra primetama. Kur dingo laimė vartoti? Dabar pasiliko tik laimė pirkti ir turėti, to, ko tau visai nereikia tam, kad būtum laimingas – štai, kur didžiausia šių laikų visuomenės problema!
Ir dar viena didelė problema – aš per daug galvoju.
Viskas.
Taškas.
Nebemąstyti.
Aš per daug mąstau.
Per daug mąstau...