Reikia tiek nedaug...

O aš sakiau, tau, kad išeitum.
Prašiau daug kartų. Maldavau.
Tikėjau, kad nebesutiksiu-
Jau niekados tavęs daugiau.

Bet vėl... Ir vėl... Tu sygrįžti,
Ne lyg šešėlis mane seki.
Kodėl paleisti niekaip negali..?
Nenoriu aš gyventi viltimi.

Nors jos nėra, nebuvo ir nebus.
Tik sielvartas daugkart many suduš...
O juk galėčiau aš pati išeit,
Ir trenkt durim, tave paleist.

Bet kaip surast savy jėgų,
Kai pasipriešint tau nepajėgiu.
Tai lyg kova prieš laiko tėkmę,
Ir vis mąstai, svarstai, galbūt sugausi sėkmę.

Kaip medis šakas, rankas ištiesus stoviu,
Vis laukiu. Net pamirštu ko labiausiai noriu.
O man juk reikia tiek nedaug....
Bent retkarčiais prie tavęs tyliai prisiglaust...