Išgerk mane

Išgerk mane lėtai ir negalvodamas.
Išgerk kankinančiai, lig dugno.
Įkvėpk manęs giliai ir nesvarstydamas,
Surink visus jausmus, nes jie jau žudo.

Ištrink mane iš šio pasaulio,
Kad nebeliktų nė dėmės visai...
Išgerk, prašau, mane svaiginančiai lig gramo,
Nes pavargau nuo šito jausmo jau labai.

O gal geriau nereikia- ne.
Nes kaip tada man prisimint tave..?
Juk nuostabiausią jausmą man padovanojai.
Ir nesvarbu, kad žudo. Tu šito nežinojai.

Iš lėto mirštu. Bet net mirtis ši ypatinga.
Nes tik mintys apie tave, man kraują stingdo.
Tad gal verčiau išgerk manęs truputį,
Kad bent dalis manęs galėtų pas tave pabūti.