Prieš išeinant iį niekur

Tuštybės siluetas aplankė mane naktį…
Aš nieko nesakiau… stebėjau kaip iš manęs jis juokiasi…
Ne pirštais badė, o naivumo adatom
Norėjo mane apakinti…
Aš nesipriešinau…neverta
Likimas mane moko…ne pirmą ir ne paskutinį kartą.

Ir smaugė Jis mane kvailybės pirštais…
Pagriebęs skausmo peilį, man smeigė į krūtinė…
Nuleidusi akis į pragaro vartus žiūrėjau..
Nes gyvenu šią naktį – paskutinę…

Užmerkt akis ir nieko nematyt…neleido…
Nejaust, palikt ramiai pasaulį, nekvėpuot…
Pabėgt…
Tuštybė griebė man už veido…
Ir rėkdamas klaikiu balsu primint norėjo viską
Dėl ko kentėjau, ką jaučiau, kaip gyvenau…
O man skaudėjo…
Aš verkiau..
Norėjau tik palikt pasauli kuo ramiau…o neišėjo
Tuštybė man atkeršyti žadėjo…
Kad aš kentėčiau dar labiau, nei kada nors kentėjau…

Ir Jai pavyko…
Aš išėjau į niekur kaip visi besieliai kūnai,
Bet mintyse išliko amžiams klaikūs atminimai…
Gyvenimo kančių ir melo mūrai