pavasaris

Šimtas arklių galvoj spardosi, ko gi norėt, pavasaris visgi. Įnoringieji dar vienas dainavo. Užtat! Ir kaip gi nesispardysi kai oras toks ir saulelė vis atkopdama.... ir iš rankoj spaudžiamo bambalio priverčia vis dažniau pergalių troškulį apmalšint. O jaunimas!
Gražu, net žiūrėt! kaip po žiemos poilsio į dienos šviesą išraukti per žiemą spintoje išgulėję ar namie tenaudoti, išvėtyti kostiumai plazda vėjyje. Plonytė jų medžiaga suteikianti grakštumo ir lengvumo pojūtį, rodos priverčia dėvinčiuosius, sklęsti ore kaip fėjas, kurios nesiekdamos žemės, akina savo nuo Omo ar Lenor dar neišblukusiomis Adidas ar Nike emblemomis.
Gražu žiūrėt kaip kostiumuoti ir adidasinėmis tiubeteikomis dėvintis fėjų pulkelis, godžiai kemša į gūžius lesalą, čia pat jį sudrėkindami degtine ar bambalio turiniu.
Ech, gera klausytis iš pederastkėse čirškiančių mobiliakų sklindančias pavasarines melodijas ar ką tik iš krūmų su Antanu išlindusios Mašos akyse, įžvelgti begalinį laukiniškos aistros siautulį. 
Ach, kad tik tu Maša žinotum kaip aš tave.... mylėčiau šitą gražų pavasarį. Nežinai... Užtat ir trauki godžiai iš kakliuko ... kakliukų ... degtinės... vyno butelių... Antano..., suvilgydama savo išdžiuvusias, suskirdusias lūpas.
Kad tu žinotum, kaip tave mylėčiau! šitą gražų pavasarį, spausdamas tavo parankę, slenkant palei Vilnelę, Škirpos alėja, Rotondą, leidžiantis į Katedrą į požemius... į tavo... maukiant rašalą Bernardinų sodo paunksnėse...
Gražus šitas pavasaris, tiesa? Su potvyniais, fėjomis, žibutėmis ir žibuoklėmis Saulėtekyje,  galvoje besispardančiais... Bet juk taip  - kiekvieną pavasarį. Tiesa? Maša!