Pamaldieji

Žvitriom akim ir perkreiptu šypsniu
jie slepia žiovulį
pakeltais apvaliais skruostikauliais
gromuluoja
                jaunystės baimę
aptrintais skarmalais
dangsto
                sustabarėjimą.

Baimė to, kas
                gyva
                juda
                jaučia
Marinuoja prietarų stiklainiuos
                simbolius
                reliktus
                griaučius
Jiems ir lenkias ir bučiuoja
                 žiedus
                 ikonas
                 paveikslus
Uždusintas tyrumas
                 smilkalais
                 senienom
                 pelėsiais
Patys virsta griaučiais
          arba išpampusiais
                 išklerusiais
                 bestuburiais
Kur saulę mato tik
                 apmūsojusioj
                 altoriaus
                 lempelėj
O visa kita
                 nuodėmė
                 gašlumas
                 paikystė
Telieka
                 pasninkas
                 rožančius
            ir skiestas vynas