Sigutes dzibdzibonai (2-a dalis)

Senelių bute aiškiai būdavo girdėti monotoniškas sieninio laikrodžio tiksėjimas;tiksliai išmušdavo kiekvieną valandą. Hipnotizuojanti mechaninė švytuoklė vertikaliai dryžuotais oranžiniais apušalais išmuštoje svetaineje sau švysčiojo nuo 1920- ųjų. Apie tuos metus- kad jie buvo geri, daug geresni nei šiandien- net seneliai buvo per jauni papasakoti.

Senelė buvo kurčia, o senelis aklas. Apvalomas kas savaitę nuo dulkių televizorius namuose buvo, bet niekas jo nežiūrėdavo ir, matyt, vis tiek neveikė. Kai per radiją transliuodavo žinias, senelis palinkdavo artyn link aparato dešine veido dalimi. Sigutė matydavo, kad jo veidas pagyvėdavo, pro tirštas žalsvas akių drumzles, atrodydavo, skverbėsi į pačias juodąsias gelmes ir ten kraipydavosi vaizdinų šešėlių atspindžiai. Šiurkščiomis pirštų pagalvėlėmis sukiodavo, reguliuodavo pablukusias pilkšvas radijo rankenėles, kad  garsai sklistų bangomis skaidriai, be trukdžių- būtų tokie kaip grynas dangus virš kalnyno ankstų ir šaltą rytą-  kad kokia to grynumo atplaišėlė sugebėtų net pro jo drumzles prasiskverbti  ir atsimušti pačiame juodajame jo akių dugne.

Oranžiniai apmušalai buvo ryškūs tik iš pradžių. Kai nauja mama pagimdė gražų lėliuką, kuris galėjo daryti viską ir buvo apsiseilėjęs bet protingas, oranžinė spalva pradėjo pamažu blukti ir bluko į Sigutės burną.

Sigutė labai retai matydavosi su tėveliu, tėvelis neturėdavo laiko dėl darbo, o kai turėdavo, tai broliukui buvo reikalingesnis, nes, kaip nauja mama sakydavo, buvo mažas ir berniukas. Oranžinė spalva burnoje kaupėsi į visai ne seilių ir ne tulžies, o benzino plėvelės virš lietaus balos skonio lašelius. 

Sigutė popietes leisdavo senelių bute. Darydama namų darbus čiulpdavo karameles. Veliau su senele lošdavo kortomis ar domino ir abi čiulpdavo karameles. Vėliau ateidavo kelios apkūnios giliom dekoltė ir dideliais suktukais apsilipinusios kaštonines galvas kaimynės ir kartu gerdavo arbatą su karamelėmis. Drauge su karamelėmis  nusirisdavo per Sigutes stemplę giliai į skrandį ir oranžinė spalva; ir ten liko. Nes skrandžio sultys nevirškino chemikalų.

Vieną dieną senelė pradėjo girdėti. Ne, tiksliau tai nutiko vieną vakarą. Sigutė kaip dabar atsimena: tąkart mergaitė basa pasistiebusi ant pirštų pačių galiukų pro langą žiūrėjo tai į gatvėje besiparkuojančius automobilius, tai į šv. Alfonso bažnyčios nelabai prašmatnaus baroko bokštelį. Šv. Alfonso bažnyčios varpai suskambino 9 kartus. Tada nutrūko dieninis gatvės triukšmas ir paliko tik aukštyn kylantis vienišo praeivio žingsnių aidas. Beveik visi automobiliai ir beveik visi žmonės tarsi kaladėlės po dieviškų vaiko kasdienos žaidimų susidėliojo į savo vietas, kiekvienas į savo kelkraščio dalį ar daugiabučio aukštą.

Sigutė, pajutusi, kaip senelė apgaubė jos nukarusius petukus savo vilnone, karamelinių saldainių įprastu kvapu įsisunkusia skara, atitraukė žvilgsnį nuo juoduojančio lango ir pasuko galvą šios pusėn- senelė atrodė tokia maža ir liesa, beveik tokia pat maža mergaitė kaip pati Sigutė. Senelė nusišypsojo vazelinu pateptomis, vis tiek sudžiūvusiomis lūpomis:
- Tėvelis atsiunte faksu, - Sigutei pasirodė, kad senelės atsivėrusi kalbanti burna tuoj atsikąs jos galvos tarsi didelio sultingo obuolio, - ir šį kartą užtruko konferencijoje.

Mergaitė vėl liks nakvoti blunkančiuose oranžiniuose namuose.

Tada senelė dar paklausė, ar ši girdinti po grindimis nervingą pirščiukų lakstymą. Sigutė žiūrėdama jai į veidą ir aiškiai dėliodama lūpas atsakė, kad ne. O buvo visai sutemę ir senelė akimis visai nestebėjo Sigutės lūpų. Senelė girdėjo, girdėjo ir vaiko neigiamą atsakymą, ir ne šiaip sau barbenimą, o ištisą pirščiukų masių judejimą. Reikėjo greit gultis į lovą, kad savo žingsniais netrukdytum tam judėjimui po grindimis.
- Ir tik neiškišk kojytės iš po antklodės, nes ją gali lakstantys pirščiukai paliesti ar net pakutenti, - kaulėtomis, geltonomis kaip citrininiai ledinukai rankomis klodama lovą perspėjo.

Kitas rytas buvo šeštadienį. Taip, Sigutė kaip dabar atsimena, kad šeštadienį, nes šeštadieniais neskambėdavo šv. Alfonso bažnyčios varpai ir ji neturėdavo anksti keltis, kadangi nereikėdavo į mokyklą. Kai Sigutė nubudo, saulėta labai giedra diena plūdo vidun pro kambario langus, o šalia jos lovos stovėjo tėvelis! Ji taip apsidžiaugė- tėvelis.

Veliau vidury kambario stovėjo karstas- jame visa geltona, tokio pat citrininių ledinukų geltonumo kaip vakar vakare tik rankos, senelė. Ji gulėjo karste tokia pat maža ir liesa ir vaikiška kaip vakar, tik su burokine spalva padažytomis lūpomis, - tokia spalva lūpų senelė niekada iki šiol nedažė. Eglišakių ir lėtai vystančių lelijų kvapas mišo su karameliniu salsvumu. Pro batus iš senelės pėdų tarsi nagais išdraskytų skylučių sunkėsi plonos srovelės ir kaupėsi į vieną didelį tamsų debesį virš plūstančios pro visus kambario langus giedros saulėtos dienos.

Tą debesį matė tik senelis. Sigutė tą debesį įžiūrėjo vėliau, įžiūrėjo nusėdusį pro tirštas žalsvas drumzles senelio pačiame akių dugne.