EyesTrueDe_LiesVis dėlto manau, kad amžius ir gyvenimo patirtis daug įtakoja kūrybą, su laiku išgyventos sudėtingos situacijos, sutikti įvaraus plauko žmonės – jie palieka stiprų įspūdį lakios fantazijos autoriui, bei, patys to nežinodami, tampa galingais kūrybos užtaisais. Kuo daugiau vienatvės, tuo daugiau autorius blaškosi ir ieško, tačiau nerasdamas sau vietos patenka į sudėtingas situacijas, kas neretai jį priverčia kentėti, keliauti po neapčiuopiamą vidinį savo pasaulį arba margą žemės ritulį.
Bet labai svarbus vienas privalumas – atsiminti viską. Paiimkime Praną, suprasime. Kas jis būtų be puikios atminties, be prisiminimų?
Tada paimkime kokį jaunutį autorių. Aš puikiai pamenu, kaip mokyklos tekstai bei eilėraščiai įtakoja kūrybinį impulsą, ir ne veltui savaime kalbi „tais žodžiais“, kuriuos kalei iš tekstų. Žmogaus pasamonė viską į save giliai susiurbia, ypač neapdorotą, šviežią informaciją, ir tavo smegenys tampa negailestingais bombytėmis-robotukais, kurie diktuoja. Sunku atsispirti. Dažnai net nesuvokiant tavyje gyvena svetimi rašytojai, nes stipri literatūra nemiršta, tiesa?
Skaitant jauno autoriaus kūrybą, iš dalies yra sunku atskirti, kur robotiški žodžiai, kur paties autoriaus. Dažniausiai tai būna abiejų kratinys. Tik labai įgudusio akis mato–jaučia.
Atsivertus garbesnio amžiaus autoriaus kūrybą, apima jausmas, kad jis rašo sau, o jo robotukai jau taip stipriai paveikę smegenis bei kūną, kad pasipila gausus užaugintas minčių derlius, iš kažkadais gelsvos sėklytės, ir tam yra paaiškinimas.
Todėl man ir kilo įtarimas dėl rašykų amžiaus. Nepatinka, kai kvailina.
