Nuovargis

Taip skaudžiai pavargau...
Lyg žodžio pasakyt nebemokėdamas,
Supainioto juodos macheros penklinėj,
Su muzika, sugraužiančia gitaros skambesiu čaižiu.
Aš ne... nebegaliu.
Pavilkti kojų tarsi šuo išalkęs pliko kaulo,
Su savo tyluma apsikabinęs meilėje per prievartą,
Likau tik tuščias kūnas nusipjovęs drebančius pirštus.
Ar išsisunks, ar bus?
Bent lašas kraujo pasiilgto geliančioj žaizdoj,
Kuri įkvėpt galėtų žiūpsnį oro, elementais byrančio,
Ir per nušautą kamštį putos sukauptų emocijų nusėstų.
Taip gaila. Blėstu.
Savo lapuose lyg tušas neapsakomai pigus,
Dūlėju kaip figūros, kažkada brangiuos banknotuos,
Tamsiuos gyvenimo kampuos įsitrinu pelėsiniu tvaiku.
Ak Dieve! Kur einu?
Ko pasitikt? Jei nebeliko pėdsakų, kelių, rodyklių,
Tik niekšas rūkas prakaitu nubėgantis per kaktą,
Kurio nubraukt senai neliko kuom – už ką – ir kaip,
Nusisuku. Tiktai išeik!
Ar garsas būtum, ar visaip išlepinta tyla,
Per silpna man. Panorau vakuumo. Su juo,
Pasidalint kvėpavimu. Tamsos – pasidalint šviesa,
Dar užsilikusia akių, išdžiūvusių lyg dykumos, kampuos.
Retai Tavy ilsiuos.
Lyg pasiskolinęs - neatidavęs trupinio vilties,
Išgirdęs, per tikrus ir išorės nė neragavusius žodžius,
Parklupęs sidabrinių teatrų ložėse, bebandantis atgyt.
Aš vis dar ne... aš pavargau... gal ryt.