Karaliaučiaus mėlis

(pavadinimas dar keisis)



Aš nepamenu, kaip jis atrodė.
Tik žinau, kad ryšėjo Paryžiaus mėlio spalvos šaliku.
Žinau, nes pati turiu tokį pat šaliką – iš tos pačios pigios, masiškai populiarios parduotuvės. Kas trečias žmogus gatvėje tą rudenį ryšėjo tokį šaliką.
Beje, ar ne juokinga, kad ši spalva vadinama Paryžiaus mėliu, nors atsirado vokiškose žemėse, ir tikresnis jos pavadinimas – Karaliaučiaus mėlis… Karaliaučiaus mėlis skamba karališkai ir daug gražiau nei eilinis Paryžiaus madingas skarmalas, taip ir pasakyčiau idiotams, kuriantiems išvaizdos kultą, jei kam rūpėtų mano nuomonė.
Bet kur aš nukrypau? A, taip. Vyras, kuris paskambino prie mano durų vienuoliktą valandą dvidešimt penkios antradienį ryte.
Taip ir nesupratau, ko jis iš manęs norėjo. Lygiai kaip nesuprantu ir kodėl iš karto jo neišvariau. Matyt, jis sugebėjo pasinaudoti mano akimirkos nustebimu.
Kai atidariau duris, buvau įsispyrusi į pliušines šuniukų pavidalo šlepetes ir susisiautusi frotiniu chalatu, po kuriuo beveik nieko nevilkėjau, todėl pasijaučiau labia nejaukiai, tarpdury išvydusi nepažįstamą vyrą. Tvirčiau susisiaučiau savo rūbą ir pasiteiravau, koks jo reikalas. Jis pasiteiravo, ar čia gyvena Gerda, ir man teko pripažinti, kad taip, gyvena. Jis patylėjo ir pasiteiravo, ar galėtų užeiti. Iš to nustačiau, kad nepažįstamasis, matyt, atėjo su reikalu, kurį paaiškinti užtruks ilgai, o gal net atnešė blogų naujienų… Apie tai pagalvojus, mane nuvėrė šiurpulys ir kuo skubiau pakviečiau vyruką užeiti.
Tačiau, vos atsidūręs viduje, jis nebeatrodė kaip žinianešys ar dujų kompanijos atstovas. Tiesą sakant, elgėsi kaip seniai nematytas giminaitis, netyčia užsukęs į svečius. Ramiai nusiavė ir nuėjęs į svetainę prisėdo ant sofos. Tada atsisuko į mane, ir jo išraiška rodė, kad kažko tikisi. Aš tik stovėjau apstulbusi, pakaklėje sugniaužusi chalatą, ir vis dar vyliausi, kad tuoj paaiškės, jog jis prisitatė oficialiu reikalu bei ilgai manęs netrukdys.
“Kuo… Kuo galiu padėti? ”- išlemenau.
“Žalios arbatos, be cukraus”, žvaliai atsakė jis.
Ėmė darytis keista. Gal turėčiau jį pažinoti? Gal tai koks pasimatyti užėjęs pažįstamas, kurio niekaip nesugebu prisiminti?!
“Atsiprašau, bet ar mes buvome kada susitikę? “
Jis susigriebia kažką pamiršęs, pašoka nuo sofos, paduoda ranką: „Aleksas. Malonu. O jūs Gerda, taip? “
„Gerda“, sakau mechaniškai.  Jis vėl prisėda. Darosi smarkiai keista. Akivaizdu, kad jis man nepadės spėlioti.
„Jūs – prekybos agentas? “ – bandau vėl. 
„Negalėčiau taip pasakyti“, miglotai atsako vyriškis. Imu pykti. „Gražus butas“, - sako jis apsidairęs ir paglosto velvetu aptrauktą smėlio spalvos sofą. Ir staiga man topteli: jis vagis. Gal net prievartautojas! Užpuls mane ir apiplėš butą.  Ūmai itin nesaugiai pasijuntu su savo chalatėliu ir kaip niekad panoriu apsirengti. Be to, pradedu manyti, kad palikau vonioje bėgantį vandenį. Plėšausi tarp noro bėgti į virtuvę pagriebti peilio, troškimo užsirakinti vonioje ir apsirengti ir poreikio neišleisti įtartinojo tipo iš akių. Geriau nepalikti jo vieno kambaryje. Čia yra daiktų, kuriais jis galėtų prisėlinęs iš nugaros man smogti – aišku, jei neturi pasiėmęs ginklo – jau nekalbant apie vertingas smulkmenas, kurias galėtų bemat nepastebėtas susigrūsti į kišenę, jei nusisukčiau bent minutėlei. Kol svarstau, ką daryti, nepažįstamasis taria:
„Na, nestovėkite ten, prisėskit gi. “
Velniai žino kodėl paklūstu. Bet atsisėdu per saugų atstumą nuo jo.
Dar kurį laiką tęsiasi pauzė. Vyras trina rankas, lyg jos būtų sušalusios, ir vis pamažu dairosi aplink.
„Gal galėčiau gauti puodelį arbatos? Diena tokia žvarbi.. “ – vėl taria.
Tai vis dėlto jis atėjo su reikalu, pamanau. Arba... tikisi išvilioti mane į virtuvę, kol pats prisikraus pilną krepšį mano turto ir paspruks. Neišdegs.
„Kodėl mums abiem neperėjus į virtuvę? “ – pasiūlau. Apima ryžtas nepaleisti šio paukštelio. O gal jis yra koks seniai ieškomas nusikaltėlis, už kurį paskirta policijos premija? Galėčiau nusipelnyti šiek tiek garbės, jei sugebėčiau jį čia sulaikyti... Gal bandyti pritvoti niekšelį keptuve? Klasikinis moterų savigynos būdas. O gal sugebėčiau pririšti jį prie kėdės, pasinaudojusi prijuoste?.. 
Pasistengiu, kad atėjūnas į virtuvę žengtų pirma manęs. Ketinu stebėti kiekvieną jo krustelėjimą. Ir vis dėlto... Jei galiausiai paaiškės, kad tai tik susipažinti užėjęs naujas kaimynas arba seniai pamirštas atsitiktinis vaikinas... Arba jei jis atėjo kokio kito visiškai pateisinamo ir nekalto reikalo vedinas... Kaip baisiai būčiau apsijuokusi! Nee, verčiau tegu jis nepastebi mano įtarinėjimų, kol galutinai neišsiaiškinsiu, kas per vienas...
Prisėdęs ant aptriušusios taburetės, Aleksas pagaliau prabyla, bent man vaidenasi, apie reikalus.
„Norėjau pasikalbėti... “ – pradeda. „Jūs nieko prieš, jei aš užsirūkysiu? “
Tiesą pasakius, aš absoliučiai ir visiškai prieš rūkymą mano virtuvėje,  bet negaliu atmesti galimybės, kad ant taburetės priešais mane sėdi agresyvus recidyvistas; žaisti jo nervais nepatartina, tad aš tiesiog tylėdama pastumiu jam taurelę virtam kiaušiniui įstatyti– ką gi, nuo šiol namuose turėsiu peleninę. 
Aleksas – jei tai tikrasis šio tipo vardas – prisidega cigaretę (laimei, aromatizuotą – vemti verčia pagalvojus, kiek laiko gali išsilaikyti į sienas įsigėręs gryno tabako kvapas, o dar virtuvėje) ir įsispokso pro langą. Gal dairosi nusikaltimo bendrų, kurie pasislėpę krūmuose po mano langu? Sulig šia mintimi iš naujo imu šlykštėtis savo liguista, akivaizdžiai televizijos paveikta fantazija ir su vis slopstančiu optimizmu bandau įtikinti save, kad tai – naujasis mano kaimynas.
Tuo tarpu mano svečias staiga atitoksta ir susivokia, kad nepaprastai ilgai tylėjo, užsigalvojęs spoksodamas į vieną tašką. Pasigręžia į mane ir klausia: „Ar jums neatrodo, kad tokiame dideliame mieste turėtų egzistuoti radinių biuras? Argi nemanote, jog visiška nesąmonė, jog pas
mus tokio nėra? “  Tad štai kur šuo pakastas, pamanau: tai socialinė apklausa. Galbūt netgi vykdoma miesto savivaldybės, o gal privačia iniciatyva, siekiant savivaldybei įrodyti, kad būtina įkurti centralizuotą radinių grąžinimo sistemą. Man palengvėja. Visa širdimi tikėdama, kad netrukus atsikratysiu nelaukto svečio, dėstau, kad esu ne kartą pasigedusi centrinio radinių biuro mūsų mieste, ir, radusi kieno nors pamestą daiktą gatvėje, nežinodavau, kur jį nešti: policija nesidomi tokiais smulkiais radiniais, kaip auskarai, pirštinės ar skėčiai, nesvarbu, kaip brangiai tie beatrodytų, ir kaip bebūtų tikėtina, kad jų savininkas džiaugtųsi atgavęs nuosavybę.
Taip bekalbant, pamažu atsigauna mano nuostaba. Vaikinas atidžiai manęs klausosi, žiūrėdamas į akis, bet nieko nesižymi. „Neužsirašysite mano nuomonės, vardo, amžiaus? “ – pasitikslinu suglumusi. „Nepasidomėsite asmenine mano pamestų ir rastų daiktų statistika?.. “
O tasai Aleksas ima juoktis.
„Man tiesiog buvo įdomu, ką jūs manote. Pats šį rytą atkreipiau dėmesį į radinių biuro nebuvimą kaip į vieną iš daugelio mūsų miesto anomalijų. Ruduo man į kvepia pastabumą ir niūrokas mintis. Kaip antai, kiek žmonių, pametę senelio dovanotą žiedą ar iš kartos į kartą šeimoje keliavusį laikrodį yra pasmerkti jo niekad nebeatgauti? “
Garbės žodis, šiame pasaulyje netrūksta galvos skausmą varančių žmonių. Kuo toliau, tuo labiau irztu. Pašoku nuo kėdės ir jau pakėlusi balsą imu reikalauti jo pasiaiškinti. „Ar tai koks nors pokštas? Ko išvis iš manęs norite?! Kodėl čia atėjote? “
Koks teisėtas bebūtų mano pyktis, Alekso veidas ūmai taip kardinaliai persimaino, o įgytoji išraiška byloja apie tokį nuovargį ir liūdesį, kad šiek tiek susigėstu.
Jis atsidūsta.
„Kažin, kodėl žmonėms taip sunku suprasti vieni kitus, “ – sako vėl žvelgdamas pro langą. Stoviu lyg pačiai kas būtų keptuve trinktelėjęs per pakaušį ir kurį laiką nerandu žodžių. O jis pasižiūri į mane giedromis akimis. „Žinau, kad giliai širdyje ir jums ruduo – sunkus ir melancholiškas metas. Tokiu metu giminingos sielos turėtų laikytis išvien. “
Atgaunu amą.
„Ką, po velnių, jūs čia sapaliojate? Sielos pusbrolis mat atsirado, aš jūsų net nepažįstu! “
„O šitai gana greit pataisoma, “ – šypteli tas kvanka.
Įniršis ima gožti mano sveiką protą, stveriu šluotražį ir imu atėjūnui juo grasinti.
„Jeigu tučtuojau neišeisi ...! “ – jau neabejoju, kad tai arba labai nevykęs pokštas, arba šitas žmogelis – kažkoks maniakas.
Aleksas atsistoja iškėlęs rankas ir nutaisęs taikią miną.
„Gerai, aš juk nieko jums nepadariau, nusiraminkite! “ – jo veidas nekaltai nustebęs. „Dabar duokite man tą šluotos kotą ir prisėskite. “
Bet šįsyk aš negaliu taip greit nusiraminti.
„Noriu išgirsti, ko konkrečiai iš manęs norite. Jeigu mes buvome pažįstami praeityje, norėčiau, kad primintumėte, kokiomis aplinkybėmis susitikome. O jei nesame pažįstami ir atėjote be aiškaus reikalo, nešdinkitės lauk! ” – išberiu paskubomis, bergždžiai bandydama atrodyti ori.
Aleksas linguoja galva.
„Tai štai koks tas bendravimas šiais laikais. Skuba, reikalai, pinigai... O nuoširdžiam pašnekesiui ir nelieka laiko. Ir jokiems iš tiesų svarbiems dalykams, po teisybei, nėra laiko. Juk sakiau – užėjau pasikalbėti. O pažįstami esame nuo šiandienos – nors, matydamas jūsų svetingumą, imu stipriai abejoti, ar teiktumėtės atpažinti mane gatvėje. “
Viskas aišku. Šis vyrukas – iš kokios nors sektos. Šiuo proto nušvitimu iškart pasidaliju su juo.
„Jūs atėjote bandyti mane atversti į kokią nors religiją? “
„Tikrai ne, “ – gaunu atsakymą, „Bet manau, kad tam tikra prasme galėčiau jums įkvėpti išminties. “
Karalius prie Kristaus ėdžių! Mano protas stveria naują šitą farsą paaiškinti galėsiančią galimybę: Aleksas – pabėgėlis iš beprotnamio. Na, nebūtinai iš beprotnamio. Galbūt jis – psichologiškai nestabilus asmuo, pabėgęs nuo tų, kas jį globoja? Ir todėl šlaistosi laiptinėmis ir gatvėmis. Taip, veikiausiai taip ir bus. Jei tikrai situaciją interpretavau teisingai, ginčydamasi su juo nieko nepasieksiu. Tyliai atsidūstu ir mintyse pasižadu pirmai progai pasitaikius išsikraustyti – smarkiai tikėtina, kad panašių situacijų niekada nepasitaiko antro ar juo labiau penkto aukšto butų gyventojams, nes visi maniakai, benamiai, chuliganai, agresyvūs girtuokliai ir įsilaužėliai „nusėda“ pirmuosiuose daugiabučių aukštuose.
Imuosi švelnaus atidumo politikos, bijodama, kad, jei tikrai turiu reikalų su psichiniu ligoniu, šis neimtų siautėti. Pasiūlau sutepti Aleksui sumuštinį, o tuo tarpu mano smegenys darbuojasi. Kur turėčiau skambinti? Į kokią socialinę tarnybą kreiptis? Ar policija patikės, jei paskambinsiu ir paaiškinsiu, jog pas mane vieši pabėgėlis prietranka? Ar tvarkytis su tokiais – policijos prerogatyva?
Tuo tarpu man už nugaros Aleksas postringauja apie matytą filmą ir teiraujasi mano nuomonės. Kad nereikėtų gilintis į jo monologą, pasakau tokio filmo nemačiusi, nors net neišgirdau jo pavadinimo.
Aleksas pažiūri taip, lyg aš būčiau trenkta.
„Tikrai nematei Amelijos iš Monmartro? O maniau, kad šitą filmą yra matę absoliučiai visi. “
Žinoma, mačiau Ameliją iš Monmartro, žiūrėjau net porą trejetą sykių, bet kad jau leptelėjau nemačiusi, nusprendžiu tokio vaidmens laikytis iki galo.
Kaip galėdama atsargiau sakau: „Atleiskite, bet man reikia paskambinti. Jūs ramiai gurkšnokite savo arbatą, o aš tuoj ateisiu. “ Ir sprunku iš virtuvės. Nuojauta kužda, kad svečiui geriau negirdėti, jog aš skambinu policijai. Kad ir koks protiškai atsilikęs ar nestabilus jis bebūtų, nemanau, kad žodis „policija“ jam liktų nesuprastas ar įkvėptų pavyzdingą elgesį.
Mano nuogąstauta pagrįstai: policija nė kiek nesusidomėjo bepročiu pabėgėliu, kuris atėjo į taikaus piliečio namus. Išsiaiškinę, kad mano netikėtasis svečias nesmurtauja, atmetė bet kokias prielaidas, kad jis gali būti ieškomas, ir net paklausė „ar čia pokštas? “
Padėjusi ragelį, mąstau, ko imtis. Girdžiu tiksint laikrodžius – truputį neritmiškai, ne kartu – ir Aleksą, virtuvėje garsiai sriūbčiojantį arbatą.
Nusprendžiu eiti į policiją. Nelabai vilioja mintis palikti šitą tipą vieną mano bute. Bet nesinori ir pasisakyti jam, kad išeinu – o jei bandys mane sulaikyti? Tad tiesiog peršoku iš absurdiškųjų šlepečių į batelius, persimetu per petį puspaltį ir išbėgusi užrakinu jį iš išorės. Pati atsivesiu pareigūnus į savo butą. Ir pirmo aukšto gyventojai turi teisę į ramų vienintelio laisvo šiokiadienio rytą!

Esu tikra, kad įtikinti policijos pareigūną, jog mano namuose yra įsiveržęs nekenksmingas pamišėlis, kai pati atrodau kaip trenkta ir dar ne visai apsirengusi, būtų gana nelengva. Bet tąsyk nuovadoje budėjo moteris, ir mano nupasakotą situaciją tikroviškumu nuspalvino moteriškas solidarumas. Pareigūnė atlydėjo mane iki mano buto.
Vos atidariusi duris supratau, kad viskas įtartinai tylu. Įėjau baugščiai susigūžusi, nes kažkodėl atrodė, kad nestabilusis Aleksas tyko už durų ir vos įėjusiai man smogs virduliu ar lygintuvu. Bet už durų jo nebuvo.
Tiesą sakant, jo visai nebebuvo.
Nors apėmė palengvėjimas, pasijutau išduota. Dabar malonioji policininkė tikrai galvos, kad man trūksta vieno šulo.
„Čia kaip Karlsonas – dingo, kai Mažylis sumanė parodyti jį tėvams, “ nusijuokė pareigūnė ir parodė į atviras balkono duris. „Veikiausiai jūsiškis pamišėlis pasišalino tuo keliu. Bet dabar mums teks nežinia kur jo ieškoti... Jei, žinoma, jis tikrai buvo pamišėlis. “
Dėl visa ko patikrinau virtuvę, vonią ir išėjau į balkoną. Alekso niekur nebuvo. Policijos pareigūnė skubiai pasišalino, taip ir nenusimetusi kiek pašaipios šypsenėlės.
Atsidusau iš pačios plaučių gilumos. Pagaliau galiu skirti laiko sau. Pradžiai – apsirengti!
Vis dar gromuliuodama priešpietės įvykius nušlepsėjau į miegamąjį. Rengdamasi išgirdau gurgiantį savo pilvą ir supratau, kaip nežmoniškai išalkusi esu – juk tas nenauda nutraukė mano pusryčius.
Atsidariau spintą, norėdama išsitraukti savo jaukų vilnonį sijoną, kurį taip mėgstu dėvėti laisvadieniais.
Tačiau spintoje radau ne tik sijoną.
Radau ir Aleksą.
Jis išlindo maloniai šypsodamasis, ir, regis, nė nepastebėdamas, jog stoviu priešais jį be sijono, ėmė aiškinti, kaip nemandagu buvo neįspėjus išbėgti ir palikti svečią vieną, tad jis, esą, norėdamas žaismingai atikeršyti, sugalvojo šį nedidelį pokštą.
Man to jau buvo per daug. 
Spiegdama puoliau svaidyti į jį visus daiktus, kurie papuolė man po ranka. Nelaimei, po ranka painiojosi būtent tokie daiktai, kuriuos buvo sudėtinga sviesti – pavyzdžiui, pėdkelnės, arba daiktai, kuriuos sviedus, jie nepadarydavo daug žalos – pavyzdžiui, pliušinis ančiasnapis. Kai galiausiai sugebėjau griebtis šio to tinkamesnio mano būsenai – anglų kalbos sinonimų žodyno – mesdama jį pataikiau į šviestuvą šalia Alekso.  Šis suglumęs vis traukėsi, kol galiausiai pabėgo į svetainę, o aš laimėjau tik tiek, kad svaidydamasi daiktais ir prakeiksmais uždusau ir nuvargusi susmukau ant sofos.
Viena ranka segdamasi sijoną, kita griebiau telefoną ir puoliau rinkti numerį žmogaus, į kurį tikėjau galinti kreiptis tokiu atveju – savo brolio.
Deja, jo balso pašto įrašas pranešė, jog Marius užsiėmęs ir teiksis pakelti ragelį ne anksčiau kaip šeštą valandą vakaro.
Kol sukau galvą, kam dar galėčiau paskambinti prašyti pagalbos išgyvendinant tą velnio berną, ausis pagavo iš svetainės sklindantį balsą.
Aleksas patogiai įsitaisęs tysojo ant mano sofos, sukryžiuotas kojas susikėlęs ant ranktūrio, ir balsu skaitė poeziją iš tomelio, rasto mano lentynoje.

Užsimerk, užuolaidą užskleidus,
Bet vis vien – už lango, už vokų
Lapkričio giria nušviečia veidus
Žlungančios gyvybės vainiku.

Atvašos. Iširęs chlorofilas.
Oras, persmelktas atmintimi.
Balsiai kaitrūs, priebalsiai nebylūs.
Užsimerk. Aš čia, su tavimi,

- su patosu deklamavo Aleksas.
„Padėk Venclovą! “ – suklykiau. Nubėgusi į virtuvę, griebiau duonriekį peilį ir kaip žiežirba nurūkau atgal į svetainę.
„Kelkis, “ – paliepiau. Aleksas sustingęs tebegulėjo ant sofos su atversta Venclovos knyga ir nustebęs žiūrėjo į mane. Galiausiai lėtai atsisėdo. Atbula nuėjau iki durų, vis dar atkišusi peilį kita ranka sugraibiau jo batus ir sviedžiau jam. Matydama, jog tas nė neketina autis, tik vis žiūri į mane keistai, lyg su nuoskauda, lyg kaltinimu veide, priėjau arčiau ir paliepiau jam dingti iš mano valdų.
Pagaliau Aleksiukas atgavo žadą ir vyrišką narsą. Atsistojo, nepaisydamas į jį nukreipto duonriekio, ir ramiai tarė: „Netikiu, kad galėtum mane sužeisti. Juk mes abu žmonės. “
Kaip aš tąsyk norėjau jį sužaloti ir įrodyti, kad jis neteisus, laikydamas mane silpna! Bet tiesa yra ta, kad smeigti peiliu žmogui nėra taip paprasta, kaip kai kas galėtų pamanyti. „Ir čia visai ne kaip mano mėgstamame seriale, “ – nelaiminga pagalvojau, „Žmogaus raumuo – ne sviestas“. Tada nutaisiusi kuo tvirtesnį balsą įspėjau, jog skaičiuosiu iki trijų, ir jei jis nepradės autis batų, gaus ko nusipelnęs.
Man skaičiuojant Aleksas viso labo atsisėdo atgal ant sofos.
Tada įsiutau.
Ir dūriau jam į ranką.
Tiesa, lemiamą akimirką sudrebėjau, ir dūris nebuvo stiprus, o ir peilis ne iš aštriųjų. Be to, pasąmoningai tebebijodama jį rimtai sužeisti, netaikiau į jokius gyvybinius organus – viso labo dilbį.
Aleksas aiktelėjo ir pasižiūrėjo į savo ranką, o tada į mane – vis taip pat vaikiškai nustebęs. Pro gerokai perdrėkstą marškinių rankovę ėmė rodytis kraujas. O jis nestabdė jo, tik vis žiūrėjo.
Staiga, vėl įsijungus mano aiškiam mąstymui, išsigandau to, ką padariau.
Aleksas nesmurtavo, nebandė nieko pavogti ar manęs išprievartauti – jis, tiesą pasakius, net neįsilaužė į mano butą – įsileidau jį pati. Teisiniu požiūriu gintis nebuvo reikalo, tad ir sužeidusi jį neturiu jokio pasiteisinimo; visiškai galėčiau būti paduota į teismą.
Apnikta panašių minčių, nulėkiau į virtuvę jodo ir tvarsčio.

Aleksas sėdėjo atsišliejęs į sofos pagalvėles ir, kiek pavaidinęs mirštančią gulbę, ėmė tiesiog smalsiai stebėti, ką darau. Aš tuo tarpu vis labiau niršdama tvarsčiau jo ranką. Svečio tylėjimas man atrodė piktdžiugiškas ir kupinas nepaaiškinamo triumfo. „Aš tvarstau jam žaizdą, “- galvojau. „Jei čia būtų Haruki Murakami romanas, vėliau mes dar ir permiegotume. “ Prieš tai pasigestas panašumas į popietės serialą dabar užgriuvo visa savo banalia galybe. 
Smalsiai stebima nekenčiamo svečio, piktai šnarpštelėjau ir pareiškiau, kad einu užkąsti, ko šiandien, jo dėka, dar neturėjau laiko padaryti. Kupinas naivių vilčių Aleksas kvailokai šypsojosi, bet aš apsisukau ir nudrožiau į virtuvę viena – virti pietų vienam žmogui. Troškau, kad jis verčiau jau apčiupinėtų visą mano biblioteką, nei atsivilktų iš paskos ir trukdytų užkandžiaujant pasižiūrėti mano mėgstamą serialą, kurio laikas kaip tik artinosi. Tai mano laisvadienis, ir kažkoks išvirkščiaprotis keistuolis man jo nesugadins – nors, turiu pasakyti, jo pastangos buvo labai arti tikslo.
Vos man spėjus kaip reikiant įsigilinti į šios savaitės serijos vingrybes ir intrigų pinkles, išgirdau jį sujudant virtuvės tarpduryje. Nežinau, kiek laiko stovėjo ten vėpsodamas į mane, bet pasijutau kaip sugauta. Niekas nenori būti slapčia stebimas valgantis.
„Ko nori? Pietų aš tau nevirsiu, “ – šiurkščiai pareiškiau ir bemaž tuojau pat ėmiau gailėtis, prisiminusi, kad šitas žmogus gali paduoti mane į teismą, tad pikto jo išleisti nepatartina.
Bet Aleksas tik pakreipęs galvą paklausė: „Visada taip leidi dienas? Makaronai su padažu ir popietinis serialas? Atrodai vieniša. “
Kas tau darbo, idiote, pamaniau, net jei aš vienišiausias žmogus pasaulyje. Atsibeldei čia neprašytas velniažin kokiu reikalu ir dar gadini man pietus.
Tarsi perskaitęs mano mintį, jis paprastai pasakė: „Atėjau pas tave, nes man tiesiog liūdna ir neturiu su kuo kalbėtis. “
Koks už širdies griebiantis argumentas!
Išsproginau į jį akis, negalėdama patikėti tuo, ką girdžiu.
„Prašau, išeik, “ – sušnibždėjau. Žinoma, turėjau omenyje: „pranyk iš mano gyvenimo“, bet jis tik stoiškai šyptelėjo ir nuėjo į svetainę.
Po kurio laiko laikrodžio tiksėjimą ėmė gožti jo šnarpštimas per miegus.
Tokių šaltų nervų vyrukus turėtų siųsti kovot su teroristais – ramiai sau užmigti nepažįstamos moters svetainėje, kurioje esi absoliučiai nepageidaujamas!

Savo pačios namuose ėmiau jaustis it kalinė. Sukau ratus tarp vonios, virtuvės ir prieškambario, protarpiais kyšteldama galvą ir į svetainę, įsitikinti, kad Aleksas tebemiega teisuolio miegu. Situacija man ėmė rodytis vis mažiau reali – lyg būčiau kažkieno „iš aukščiau“ apgalvotos pjesės dalis, į kafkiško absurdo sūkurį įtrauktas bejėgis veikėjas. Nebesumojau, ką daryti, kad atsikratyčiau keistojo įnamio, ir nors jis pats įvardijo priežastis, kurios jį atnešė prie mano durų, jo būtis mano svetainėje man nuo to nepasidarė nė kiek natūralesnė. Vos begalėjau sulaukti šeštos valandos, kada galėsiu prisiskambinti Mariui ir paprašyti jo pagalbos ar bent patarimo.

Marius man perskambino lygiai penkios minutės po šešių. Tuo metu lošiau su Aleksu šachmatais. Kadangi prieš tai jau buvau visą situaciją papasakojusi telefonu savo geriausiai draugei Giedrei, ši, matyt, ilgai nelaukusi, supylė visą litaniją srautu žinučių į Mariaus neatsiliepiantį telefoną, nes, vos man pakėlus ragelį, Marius gerai informuoto teisininko balsu stačiai paklausė: „Psichas dar ten? “ Man atsakius teigiamai, jis dar pasiteiravo: „Kodėl jis ten, sakei, pas tave atsigrūdo? “ Kaip Alekso įkyrumo paaiškinimą Marius pateikė net dvi idėjas, kurios man pačiai nebuvo šovusios į galvą: pirma, tai galėtų būti koks naujas realybės šou ir aš, pati to nežinodama, esu filmuojama (šį variantą gana greit atmetėme dėl tokių dalykų nelegalumo); antra, pats Aleksas savo ar kieno nors kito iniciatyva gali būti kokio nors madingo „socialinio eksperimento“ ar „socialinės akcijos“ vykdytojas. Galbūt tai iš dalies paaiškino ir iš kur jis žinojo mano vardą. Mariui išsiaiškinus, kad man niekas negresia (nebent laipsniškas ėjimas iš proto) bei pažadėjus atvykti, jei „tas avigalvis“ neišsinešdins iki dešimtos vakaro,  užbaigiau pokalbį ir tiesiai šviesiai paklausiau Alekso: „Ar tu vykdai kažkokį socialinį eksperimentą? “
Įsmeigęs akis į figūras ant lentos, jis šyptelėjo. „Jei jau norime būti iki vėmimo formalūs, galima tai ir taip pavadinti. “
Nespėjus man kaip reikiant sugromuliuoti jo atsakymo, jis pasižiūrėjo man į akis ir tarė: „Vienišas žmogus iš gatvės panoro užmegzti ryšį su kitu žmogumi ir būti, bent laikinai, nebe toks vienišas. Kas gi čia tokio keisto? Kodėl reikia tokiam poelgiui žūt būt prigalvoti visokių praktiškų, bet netikroviškų priežasčių? “
Aš ir sakau Giedrei: pasaulyje pilna idiotų.
Ir aš vėl pratrūkau.
„Jei kažkam svarbiau įrodyti, kokia supuvusiai nenormali yra mūsų susvetimėjusi visuomenė, nei elgtis pagal elementarias mandagumo taisykles ir paisyti sveiko proto,  kodėl aš turiu tapti auka?! “ – subliuvau ir išbėgau į balkoną.
Man iš paskos Aleksas tarė, „Tu net nedrįsai kreiptis į savo kaimynus, kad padėtų manęs atsikratyti. Kaimynus, artimiausius žmones. Ar bent žinai pavardę tų, kurie gyvena už sienos? “
Nutirpau. Kaimynai, kaipgi. Ar nekeista, kad apie juos nė nepagalvojau? Su kaimynais niekados nesisveikinau, nors tame pačiame bute gyvenau jau keletą metų.
Atsigręžiau į Aleksą. Man pasivaideno, kad jo veidas kupinas užuojautos.

„Mariau, prašau, atvažiuok. Jis vis nori kalbėtis. Man mirtinai pakyrėjo. Nenoriu viena su juo praleisti nakties. Ir bijau. “
Marius atsiduso. „Važiuoju. Pasiimsiu ir dujinį pistoletą – dėl visa ko. Jei paaiškėtų, kad jis vis dėlto pamišėlis. Bent pagąsdinsime. “
Bekalbėdama su Mariumi, pajutau iš virtuvės sklindančius kvapus. Aleksas kažką gamino.
„Kaip drįsi net nepasiklausęs, ar galima, lįsti į mano šaldytuvą? “ – užsipuoliau.
Abejingai dėbtelėjęs į mane, tas atsakė: „Juk tu man tikrai neparuoši vakarienės. Nusiramink, ir tau pagaminsiu. Geriau prisėsk. “
Nutūpiau ant virtuvinės taburetės kraštelio ir ūmai pasijutau labai maža.
Lauke kaupėsi rudeninės sutemos, aplinkiniuose pastatuose žiebėsi šviesos. Kur ne kur pro užuolaidų plyšius sklido melsvi blyksniai, liudijantys apie įjungtą televizorių. Visi tie žmonės ramiai vakarieniauja ir netrikdomi žiūri televizorių, o gal skaito savo mėgstamą knygą. O gal nesibaimindami, kad kažkas per tą laiką gali apvogti jų butą, ramiai sau pasineria į karštutėlę, putų kupiną vonią. Galiausiai, net jei neturi šeimos, su kuria jaukiai praleistų vakarą, vis tiek gali sau leisti daugiau prabangos už mane – jie turi galimybę pabūti visiškai, nepakartojamai, išganingai vieni. Kalbėdamiesi su savimi, surūkyti cigaretę, ar tiesiog sėdėdami neapšviestame kambaryje paspoksoti į tamsėjančią sieną. Visi šie kuklūs malonumai man uždrausti, nes kažkoks šungrybis prisistatė ir taikosi visiškai užgrobti mano butą.
Užsinorėjau verkti.
Aleksas tyliai švilpiniavo, kepindamas smulkiai kapotas paprikas ir svogūnus.
„Tokio kiekio maisto užtektų ir trims žmonėms pamaitinti, “ – linksmai pratarė, o aš pasinaudojusi proga, atrėžiau: „Tai puiku, nes netrukus atvažiuos mano brolis. “
Kažkurioje mano proto kertelėje tūnojo mažutėlė viltis, kad ši žinia galbūt išgąsdins Aleksą (ypač jei jis ketino padaryti man ką nors blogo) ir jis maus lauk iš mano buto, pabijojęs susitikti su mano broliu. Bet jo veidas nušvito džiaugsmu.
„Kaip šaunu – susipažinsiu su tavo broliu. Gražu, kad jį pasikvietei. Na, kuo daugiau, tuo smagiau, tiesa? Nusimato malonus vakaras. Jam patinka krepšinis? Galėtume pažiūrėti rungtynes. Subėgiočiau į parduotuvę alaus. “
Nors jau buvau benusivilianti, staiga užgimė nauja šviesi viltis.
Jam tereikia išeiti parnešti alaus. Jis išeis, o aš užsirakinsiu, užsigesinsiu visas šviesas ir jo nebeįleisiu. O gal net spėčiau per tą laiką išvažiuoti kur nors su Mariumi – tada netektų klausytis, kaip jis brazdinasi apie duris ir balkoną, netektų ir apsimetinėti, kad manęs nėra namie. Su broliu galėtume pasižiūrėti filmą ar, pasiėmę iš namų jo merginą, trise sužaisti kėgliais...
Todėl suskubau Aleksui pritarti. „Puiki mintis! Žinai ką, tu nubėk alaus – parduotuvė yra netoliese, už ano kampo – o aš susitvarkysiu su vakariene. “ Kad pabrėžčiau savo ryžtą ir galutinai jį įtikinčiau, ėmiau rištis prijuostę. Net surizikavau jam nusišypsoti.
Bet, akivaizdžiai nesitikėjęs tokio lengvo pritarimo ir pasikeitusio mano tono, Aleksas sutriko. Nusisukęs nuo manęs pamaišė grikius ir tarė: „O gal tavo brolis galėtų užsukti į parduotuvę pakeliui pas tave? Juk jis, matyt, su mašina, tad jam būtų visai nesunku. “
Svarsčiau, gal reikėtų dar pasiginčyti su juo, pasiūlyti pasivaikščioti, bet greit atsisakiau tos minties – kad ir koks naivus atrodo Aleksas, turėtų suprasti, kad taip ketinu jo atsikratyti.
Taip ir nepaskambinau Mariui, kad atvežtų alaus.
Bet užtat jis atvežė vyno.
„Štai, “ – sumurmėjo, - „manau, tau ne prošal šiek tiek išgerti. O tas bičas neatrodo visiškai nenormalus. Jau beveik nesuprantu, ko tau skųstis, “ – pridėjo, bet, sutikęs mano žvilgsnį, beregint nutilo.

* * *

Taip praėjo savaitė.
Išeidama kaskart palikdavau duris nerakintas, tikėdamasi, kad Aleksas išsinešdins. Bet kaskart man grįžus jis ramiai sau sėdėdavo ant sofos skaitydamas arba įsmeigęs akis į televizorių. Kartais žaisdavo šachmatais pats su savimi. Keliskart norėjo pasinaudoti kompiuteriu, bet jį aš laikydavau užrakintą savo miegamajame – kuriame ir pati stropiai užsirakindavau kasnakt. Kai grįždavau iš darbo, Aleksas arba reikalaudavo pietų, arba jau būdavo juos pagaminęs – mano virtuvėje jautėsi lyg savojoje. Spėju, kad išeidavo pakvėpuoti grynu oru, kol manęs nebūdavo namie, nes, kad ir kiek kartų stengiausi jį išvilioti į balkoną ar pasivaikščioti, kad paskui galėčiau užsidaryti ir jo nebeįleisti, jis nepasiduodavo.
Tikėjausi, kad galbūt, namie neradęs jokių tabako gaminių, jis greit pajus norą bent jau nusipirkti cigarečių, ir tai išguis jį iš namų, bet man teko nusivilti – Aleksas nerūkė, kaip ir aš.
Per tą laiką keliskart kreipiausi į policiją bei teisininkus. Visi kraipė galvas ir netgi reiškė užuojautą – tai yra, tie, kurie apskritai patikėdavo mano istorija – bet nieko negalėjo padaryti: formaliai Aleksas buvo mano sugyventinis, kurį pati įsileidau, tad išprašyti jį buvo šeimos reikalas. Tai, kad jis nebuvo linkęs į smurtą, išėjo tik į bloga – negalėjau jo pritvoti keptuve ar iškviesti policiją nei apkaltinusi užpuolimu, nei įsilaužimu ar prievarta. Bemaž tikėjausi kokį kartą gauti į ausį, net buvau pasiryžusi savaitėlę pavaikščioti į darbą su mėlyne veide, tam, kad galėčiau juo atsikratyti.
Nors apskritai jis nebuvo blogas vaikinas. Tik, jo paties teigimu, labai vienišas.
Laikas nuo laiko jis bandydavo mane protinti. Kalbėdavo dvasingomis temomis. Kitomis aplinkybėmis jo mintys gal būt būtų mane sudominę,  bet per tą ilgą savaitę visas mano gyvenimas, rodos, paskendo rūke. Niekaip negalėjau atsikratyti netikrumo ir absurdo jausmo. Jis persekiojo mane valantis dantis, nešant šiukšles, einant į autobusų stotelę, mingant ir prabundant, dirbant, valgant ir net žiūrint televizorių.
Elementarūs mano kasdienį gyvenimą pirmyn varantys įsitikinimai ėmė klibėti, ir nors rutina, kaip darbinis jautis, slinko pirmyn ir nevaroma mano pačios absurde klaidžiojančio proto, jaučiausi lyg gyvenanti kažkieno kito gyvenimą – arba išviso negyvenanti.
Svarbi išvada, vieną ankstyvo spalio rytą visu savo grynumu ir spindesiu iškilusi prieš mane iš nešvarių kojinių pilnos praustuvės, buvo ši: žmogus gali išprotėti ilgai nemiegojęs, pernelyg daug laiko praleidęs visiškoje vienatvėje, ir pernelyg daug laiko negavęs progos pabūti vienas.
Trupučio vienatvės ir galimybės atsipalaiduoti savo pačios namuose man dabar reikėjo kaip oro. Jaučiausi dūstanti. Dūstanti, trokštanti, išsekusi ir abejinga viskam. Nebeturėjau jėgų net jaustis sutrikusi. Savo farsišką realybę ėmiau priimti kaip savaime suprantamą. Tiesiog nebekreipdavau į Aleksą dėmesio. Dabar, po ilgo laiko, prisiminusi savo tuometinius jausmus, suvokiu, jog į jį žiūrėjau kaip į tuščią kiautą, keistą savojo gyvenimo dekoraciją, o ne kaip į kitą žmogišką individą, turintį savų jausmų ir intencijų.
Kita vertus, ar kada nors iš tikrųjų suvokiame aplinkinius kitaip, nei mūsų pačių gyvenimo dekoracijas? Bent aš – niekada.
Ilgainiui abejingumą pakeitė sugrįžtantis pyktis, o dar vėliau – bukas, tuščias susitaikymas su padėtimi; net sugebėjau pajusti situacijos ironiją ir tragikomiškumą, pasijuokti iš savo padėties. Vėliau viskas vėl nugrimzdo į nesuvokiamą rūką.

Tą ketvirtadienį ore sklandė bobų vasara atsiduodanti gaivi šiluma. Grįžau anksti.
Namų oras buvo pilnas tankiai sutenėjusios disharmonijos.
Jaučiausi kaip radijo bangomis valdomas manekenas.
Miegamasis – pasidedu daiktus, persirengiu – vonia – randu užmerktus savo marškinėlius (Aleksas skalbė mano drabužius?!) – virtuvė – iš šaldytuvo išsitraukiu salotas – svetainė – įsijungiu muzikinį grotuvą. Skamba mano mėgstama muzika. Jos garsų versmės srovena aplink, sukasi spiralėmis aplink mano kūną, nubanguoja mano oda, bet šįsyk manęs tai nejaudina. Didžiulio, nerangaus, per atstumą valdomo manekeno viduje nebėra mažytės susitraukusios manęs, tik didelis absurdo ir ledo gabalas. Aleksas nori mano dėmesio. Jo akys liūdnos, kaip mušamo šuns.
Sustabdo muziką ir išsitraukia akordeoną. Neįsivaizduoju, iš kur jį gavo. Nenumaniau, kad moka groti. Kita vertus, aš net nenumanau, kas jis per vienas ir iš kur atėjo – kodėl turėčiau žinoti, kad moka groti.
Ant komodos matau atverstą savo fotografijų albumą. Jis jau seniau yra vartęs mano šeimos ir draugų nuotraukas, teigdamas, kad tai padeda pajusti artumą.
Jau savaitę neskambinau Giedrei. Nei Mariui. Ar jiems tikrai įdomu klausytis, kaip aš skundžiuosi? Ar jie nuoširdžiai bando įsivaizduoti, ką aš patiriu? Nemanau.
Aleksas groja ir tyliai niūniuoja. Jo veidas susikaupęs. Matau viską lyg per padidinamąjį stiklą. Galbūt todėl visa regiu taip ryškiai, kad man atrodo, jog visas pasaulio garsas išjungtas. Lyg spustelėjus televizoriaus mygtuką Mute. Spust. Garsų nebėra. Nepaisant to, kad tą akimirką regiu kiekvieną Alekso veido raukšlelę, strazdanėlę ir ant skruosto nukritusią blakstieną aiškiai lyg apšviestą operacinės lempų, vėliau negaliu šio vaizdo prisiminti. Nebegaliu prisiminti jokio vaizdo.
Ūmai aiškiai išgirstu liūtį.
Lauke ką tik prapliupo lietus. Automatiškai pasuku galvą ir klausausi bei uodžiu pro pravertas balkono duris besiveržiančią liūtį.
Ji stiprėja.
Einu į miegamąjį, į talpią rankinę grūdu savo daiktus. Pirštines, pižamą, knygą, dantų šepetėlį, žibintuvėlį ir rankų kremą. Ir dar daugybę daiktų. Kai kurie jų reikalingi kasdien. Kiti visai ne. Kam rūpi.
Išeinu pro duris. Aleksas žiūri į mane nesuprasdamas. Ima skambėti telefonas.
Palieku duris nerakintas.
Nusileidžiu laiptais ir puolu į liūtį.
Vanduo apgaubia mane kaip kokonas, jaučiu, kaip lietus teka mano plaukais, mano oda – plonas mano lietpaltis greitai permirksta, jo apsunkę nuo vandens skvernai nutįsta žemyn. Lietus  pila, ir pila, ir pila, ir pila. Aš jį girdžiu. Ir jaučiu. Praveriu lūpas ir leidžiu lašams tekėti į burną – kad ir kokie prisigėrę rūgščių ir teršalų jie bebūtų. Jaučiu, kaip liūtis pamažu nuplauna man nuo veido makiažo sluoksnį, juodos blakstienų tušo srovelės teka ant baltos marškinių apykaklės ir tepa ant kaklo mataruojantį Karaliaučiaus mėlio spalvos šaliką, vitrinoje matau savo atspindį – lūpdažis išterliotas ir  mano smakras pavirtęs viena didele rausva dėme. Tai kelia juoką. Ledokšnis skrandyje lėtai atitirpsta.
Miestas kaip iššluotas. Paskutiniai šiandienos pasislėpti nesuskubę praeiviai sprunka kas kur, po lauko kavinių stoginėmis, į požemines perėjas, troleibusus, parduotuves – išsilaksto kaip žiurkės iš skęstančio laivo.
Einu gatve ir traukiu į save šilto, šlapio asfalto kvapą.
Aš viena.