Sigutes dzibdzibonai (1- a dalis)

Rudenėjant Sigutė nusprendė nuvykti atostogoms į kalnus, į Italiją.

Pilkšvų  debesų atplaišos painiojasi kalnyno slėniuose ir kliūva už sniegu apneštų viršūnių. Raudonų erškėčių tinklais nesupančiojamos upės griūva ir atsimušdamos į  nurudusių, įraudusių, geltonų medžių vaizdus keičia spalvą.

Pasiekusi kalno skardį Sigutė numeta ant dar nenublukusios žalios žolės svarią, prakaitu įsisunkusiomis petnešomis kuprinę, pilnus plaučius įkvepia ledinio oro, sušunka ir klausosi, kaip jos laisve trykštantį, laimingą balsą vis kartoja ir kartoja kaži kur tolyn nusinešdamas aidas.

Ant šio skardžio gryno dangaus fone- vieniša, aplipusi nunokusiais vaisiais obelis. Priešingoje pusėje aukštėliau matyti bažnytėlė, irgi vieniša, kurios baltas bokštelis kyla aukštyn ir aukštyn į tą patį  gryną, bekraštį dangų. Apie bažnytėlę- rausvų dobilų pievos. „Visai tokių kaip Lietuvoje“- žybteli mintis Sigutei. Dobilienos pakraštyje lėtai trupa apleisto kalnų kaimelio akmeninės namų plytos. Bedantėmis burnomis šypsosi besileidžią link jos du paskutiniai kaimelio gyvuoniai- senučiukė ir senučiukas. Nuolat apsupti tik ožkų kaimenės triukšmo, pamatę retą praeivį, pasitinka, tiesia į jį sudžiūvusias, drebančias nuo nesuskačiuotos senatvės rankas su medumi, su vaško spalvos ožkų sviestu, su raudonų obuolių dubeniu. Tik už žodį, tik už tai, kad pasišnekėtum.

Sigutė priima vaišes iš vienišų senučiukų akmeninio dubens. Ant skardžio krašto, atsirėmusi į obels kamieną, stebi kaip saulėlydžio liežuviai laižo aštrias, purpurines viršūnes, kaip upių vagos virsta kraujo pritvinusiomis gyslomis, gal gaivinančiomis, o gal smaugiančiomis kalnyną. Stebi ir pasakoja senučiukams apie pasaulį, kuris visas plyti jiems po kojomis, bet kasmet vis apsineša kaži kokio svetimumo rūku ir tolsta nuo jų ankančių vis žemyn ir žemyn. Ir nesvarbu, kad jie nė velnio nesupranta lietuviškai, o ji nė velnio itališkai.

Temsta. Ledinis kalnų oras persmelkia Sigutę. Vėjas gretimoje viršūnėje pakelia sniego smiltis, įsuka milžinišką sūkurį ir sukrečia atgal.

Vieniši senučiukai paruošia Sigutei gultą. Po sočios vakarienės  ji, nuvargusi ir apsunkusia nuo įspūdingų vaizdų galva, jame patogiai susirango. Senučiukė ją visą apklosto, apkamšo, įsupa, tarsi norėdama paslėpti  po didžiule vilnone antklode. Sigutei, kiūtančiai po antklode, pasigirsta bažnytėlės bokšto varpų skambėjimas, nesąmoningai, sulig kiekvienu dūžiu lenkdama pirštus suskaičiuoja- iš viso tarsi 9 dūžiai... bet ne, tai tiesiog žvanga ant ožkų kaklų pakabinti varpeliai...

Atmetusi nuo galvos antklodę, pamato linkstančią link savęs senučiuko keistu raudoniu žaižaruojančiais skruostais ir kakta galvą. Sukepusiomis irgi pernelyg raudonomis, net degančiomis lūpomis šnabžda jai prie pat ausies: „Dzib dzib…“. Sigutės veido oda tarsi nudeginama karščiuojančio kvėptelėjimo iš bedantės burnos: „Dzib dzib… „; ir dar kartą apklosto, apkamšo, paslepia ją visą- ir jos galvą ir pėdas- po antklode. Sigutė užsimerkusi, snausdama pusiau sąmoningai supranta, kad kaži kokie dzibdzibonai… bet kas jie, ką veikia ir kodėl, nežinia, tiesiog kaži kokie dzibdzibonai.

Laužiasi, krebžda, krinta akmeniniai, dūžta moliniai indai gretimoje patalpoje, atstojančioje virtuvę, svetainėje ir kituose namų kampuose. Vidinis balsas Sigutei šnabžda: „Tik neiškišk pėdos iš po antklodės, tik ne virš lovos krašto, nes ją palies, sugriebs, ar baisiau- pakutens- iš po lovos išnirusi ranka. „

Po grindimis greitai laksto penkiapirščiai dzibdzibonai.

Sigutės akys didelės ir apvalios ir plačiai atmerktos. Vakarienės metu ant grindų nukritęs raudonos mėsos gabaliukas  pro nedidelį langelį krintančioje blausioje pilnaties šviesoje primena šliaužiančią kirmėlaitę. Staiga kirmėlaitė iš tikro sujuda ir prasišliurpia. Klausa dabar visiškai aiškiai pagauna bažnytėlės bokšto varpų dūžius- nuskamba lygiai 10 kartų.

Naktis tik prasideda.

Gretimame kambaryje Sigutė girdi girgždėjimą, lėtus senatvinius žingnius. Sigutė norėtų sušukti, perspėti ar pasikviesti pagalbon senukus, bet nepavyksta- burna pilna oranžinės spalvos. Abiem rankomis kabina iš savo burnos oranžinę spalvą ir teškia, ir teškia ant grindų, o spalva tik sujuda ir prasišliurpia. Po grindimis girdėti dzibdzibonų pirščiukų susijaudinęs nervingas lakstymas ir pasipiktinęs pliaukšėjimas vienų į  kitus, tarsi kovotų dėl oranžinės spalvos.

Bažnytėlės bokšto varpai skamba kas valandą. Sigutė žiaugčioja, daugiau nesistengdama kažkur greta už sienos išgirsti senukų šnarėjimo, dzibdzibonai prašliurpia išžiaugčiotus oranžinius skreplius. Kiti, ne tokie žvitrūs ir pralaimį kovas dėl spalvos, pradeda krutinti  gulto kojeles. Po pirmo staigaus krestelėjimo Sigutė vos išlaiko pusiausvyrą, visgi sugeba neišpulti. Baznytėlės bokšto varpams nuskambėjus 12 kartų, Sigutė pajunta, kad jos gultas lėtai senka į grindis. Medinės kojelės pamažu žyra pjuvenomis, o šios po akimirksnio irgi prasišliurpia.

Per pirmą graužimo valandą gulto kojelės sutrumpėja 1 centimetru, antrą valandą dzibdzibonai graužia dvigubai sparčiau, o per trečią valandą kojeles patrumpina jau net 4 centimetrais. Sigutė kaip galėdama smarkiau įsisuka į didžiulę vilnonę  antklodę, įsirežia kraujuojančiais nagais į  gulto pagrindą, užsimerkia. Nedrįsdama atplėšti vokų, vis greičiau drebančio, traškančio, dundančio gulto vidury laukia, kada, na kada gi bažnyčios varpai praneš apie dar vieną bekraštę bet visgi praslinkusią valandą. Ji žino- per šią 4-tą  graužimo valandą tobulėjantys klastingi dzibzibonai kojeles gali patrumpinti mažų mažiausiai 8 centimetrais. O gulto kojelės tikrai jau nesiekia nė 5 centimetrų.