Atostogos kaime

Ilgai netrukusi išsikrovau daiktus savo vaikystės kambaryje. Galėjau sau leisti važiuoti atostogauti į Ispaniją, Graikiją ar Turkiją prie žydros jūros ant smėlėtų krantų, tačiau šįkart nusprendžiau aplankyti senelį ir pasimėgauti kaimo ramybe.

Kai paskambinau seneliui ir pranešiau apie tokį savo sprendimą jis labai nudžiugo. Senokai buvau jį aplankiusi, o ir tais kartais, kai užsukdavau, tik skubiai išgerdavau puodelį arbatos, persimedavau žodeliu kitu kaip reikiant net nepasidomėdama senelio gyvenimu ir lėkdavau atgal į miesto bruzdesį. Meluočiau, sakydama, jog tas kaltės jausmas neprisidėjo prie sprendimo atvažiuoti į kaimą.

O dabar aš jau ir čia. Saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, vyšnios raudonuoja... Kuo gi ne rojus? Taip ir norisi į lauką. Tad nieko nelaukusi griebiau atsivežtus pyragaičius, iš sodo priskyniau mėtų, paruošiau arbatos ir išsitempiau senelį į pavėsinę uogų apsupty.

Ta pavėsinė, kurią jau prieš daugelį metų senelis savomis rankomis pastatė buvo mūsų, jo anūkų, pusseserių ir pusbrolių, mylimiausia žaidimų vieta. Kaip tik tuos laikus begurkšnodami arbatą mudu su seneliu ir prisiminėm. Įsinorėjau vėl būti mažu vaiku. Tad nutariau įsikarti į aukščiausią sodo obelį ir bandyti iš jos pasiekti raudoniausias uogas ant šalimais esančios vyšnios viršūnės. Senelį prajuokino tokia mano mintis, bet jsi tik palinkėjo man sėkmės ir nuėjo popietės miego.

Savo sumanymą aš įgyvendinau sėkmingai ir prisirinkau pilna sterblę veik raudonų uogų. Tiesa, pirmi keli bandymai įsiropšti į medį baigėsi sėynės kietumo tikrinimu, bet mano ryžto tai nenumaldė. Po tokio nuotykio prisiragavus vyšnių nieko kito nesinorėjo kaip tik išsisiesti ir pasišildyti prieš saulutę. Paėmiau paklotą, prigriebiau savo atostogų romaną ir atsidaviau poilsio kaime malonumams.

Gal dėl šiltos saulutės, gal dėl nuobodaus knygos siužeto (na gerai, ne nuobodaus, o banalaus..), gal tiesiog dėl nuovargio, koks apima tik po didžiulėsvienu sykiu gautos dozės džiugių akimirkų, bet taip ir užmigau sode. Kriaušės šakoje klyktėlėjus varnai krūptelėjau ir pabudau iš išgąsčio. Apsidairiau, tačiau nieko, tik tą nedorėlę varną nuskrendant pamačiau. Saulė vis dar aukštai švietė, švelnus vėjelis maloniai kuteno, bet ore liko nemalonus baimės jausmas. Net nupurtė. Nutariau tą jausmą nuplauti šalia daržo esančiam tvenkinėly.

Persirengiau maudymosi kostiumėliu, pasiėmiau rankšluostį ir patraukia tvenkinio link, pakeliui dar užsukdama patikrinti braškių lysvių ar nerasiu kur užsilikusios uogelės.

Radusi vienintelę braškytę ėmiau dairytis gal dar kokią rasiu, kai nėtikėtai į mano akiratį pateko lyg sulėtintame filme bėganti juodų plaukų kupeta. Grįžtelėjau, kad geriau įsižiūrėčiau ir net žagtelėjau iš nuostabos – tai buvo keletą metų nematyta bendrabučio laikų draugė. Ką ji čia veikia? Iš kur ji čia atsirado? Galų gale, kodėl taip keistai bėga?

Vienintelis būdas gauti atsakymus – pavyti ją ir paklausti. Numečiau rankšluostį ant tuščios lysvės ir ėmiau iš lėto ją vytis nenuleidama akių. Tačiau netrukus vėl sustojau. Keletas žmonių, šeima manau, moetris, vyras ir du varganai atrodantys vaikučiai lyg niekur nieko šeiminkavo senelio darže. Žinau, jog kaime yra sunkiai besiverčiančių šeimų, o senelis tokių problemų niekuomet neturėjo, tačiau vogti juk negražu...

- Ką jūs darot? Ne jūsų daržas! Vagys!!! - Pamiršau savo draugę ir įsiutusi prilėkiau prie vagiliaujančiųjų. Pamačiau, kad tai galbūt vargingiausia šeima visam valsčiuj. Bet vis tiek! – Negražu taip! Negalima! Paprašyt reikia! Negaila, kai turim, bet vagių mes nepakęsim!
Liejau įsiutį kiek begalėdama. Ne taip mane auklėjo, nepatinka man tokie žmonės!

Moteriškei mano piktas balsas nepatiko, akivaizdu, kad tai, jog kažkas pastebėjo vagiant irgi. Ji lyg paklaikusi pagriebė netoliese numestą kirvį ir su urvinio žmogaus klyksmu gerklėje ėmė juo mosikuoti kol galų galę tvirtai kirto juo man per galvą. Na jau ne, šito tai aš nepakęsiu!
- Ar tu matai ką tavo boba daro??? – perpykus ir įniršus atsisukau į ramiai stovintį vyrą. – Ar matai? Kaip tu gali gyvent su tokia pusprote? Vagia, kirviu mosikuoja lyg pakvaišus, tik į durnyną tokią!
Rėkiau visu balsu, net apsvaigau ir kvapo pritrūkau. Vis dar piktai žiūrėjau į ramiausiai stovinčius ir jokių emocijų nerodančius varguolius ir nusišluosčiau prakaitą. Jis buvo kažkoks keistai lipnus. Žvilgtelėjau į ranką ir pamačiau, kad ji net švyti kraujo raudoniu. Dar spėjau pagalvoti, jog reikia kuo greičiau rasti pagalbos, nes geruoju ši žaizda nesibaigs.

Ir tada miriau.