Jonukas ir neatrastas pasaulis

Šioje dalyje sužinome, kad geriausias žmogaus draugas – ne šuo...





Dešimtos bė klasės jau senokai laukė iškyla į gamtą. Tiesą sakant, ji laukė visus metus su trupučiu. Kadangi iškylos labai klastingos ir kantrios, jos visados sulaukia valandos, kai mokiniai atsiduria joje. Iškyloje. Iš vienos pusės, tai taip seksualu...

Taigi, po triukšmingos ir nervus auklėtojai ištampiusios kelionės, pilnas mokinių autobusas pagaliau smagiai atlingavo į klastingos ir kantrios iškylos vietą – prie ežero miške, kurio pavadinimas niekam nebuvo įdomus. Tiesą sakant, Jonukas net nežinojo, į kurią šalies vietą jis atvažiavo – vis kelią rašė žinutes gale sėdinčiai mergaitei, kurios tikras vardas buvo Ailina, bet draugai jos vardą nuolat ilgino, pradžioje pridėdami Ka ir Vė.
Nepaisant to, mergina buvo daili, rengėsi tinkamai ir todėl patraukė net tokio nepastabaus vaikio, kaip Jonukas, akį.

Jiedu flirtavo visą kelią, kol autobusas, po daugybės vingių KAIRĖN ir DEŠINĖN, sustojo miško aikštelėje.
Būtybė, vardu Iškyla, klastingai juokėsi, sulaukusi nekviestų svečių invazijos. Žinoma, jos niekas negirdėjo, nes ji buvo nemateriali ir daugmaž literatūrinė.
Tada prasidėjo linksmybės.

Mergaitė, draugų vadinama Naša Keturglaza, visados imdavo skrajoti devintame danguje, kai tik gaudavo progą įrodyti, jog ji sugeba greitai suręsti netgi pačią sudėtingiausią palapinę. Jos nelaimei, netrukus ji viena ir testatė palapines kiekvienam, besibodinčiam tokiu neįdomiu darbu.
Storas vaikinukas, vadinamas Roleku Boleku (tikrojo vardo niekas seniai neprisiminė), mėgavosi laužo kūrimo subtilybėmis. Jis galėjo visą dieną nieko daugiau neveikti, tik kaišioti į ugnelę pagalius ir vartyti bulves, pamautas ant smailintų lazdelių.
Rolekas ir Naša bene vieninteliai išsiskyrė su neįprastomis manijomis. Visi kiti buvo normalūs – įnikę į mobiliuosius telefonus.  Nieko nuostabaus, kad jiedu jau senokai buvo kritę vienas kitam į akį, o dabar – dargi kritę į klastingą ir kantrią Iškylą.
- Egle, - kreipėsi Rolekas į Našą Keturglazą (jis vienintelis žinojo jos tikrą vardą), - o ar tu kada nors tekėsi už manęs?
- Hmmm... na žinai, Rolandai, - Eglė/Naša irgi vienintelė žinojo tikrą Roleko vardą, - jeigu tu po ketverių metų netapsi panašiu į mano brolį, ar mano tėtį – tuomet gal ir ženysimės.
- O ką jie blogai daro? – sunerimo berniukas.
- Na... jie lyg ir nieko blogai nedaro, bet aš juos per dažnai matau, todėl jie man nusibodę iki gyvo kaulo.
- Oo... Aaaa... – pasakė susijaudinęs Rolekas. – Bet tai mes juk galėsime retsykiais nueiti į šokius? Arba į kiną?
-  Retsykiais, - linktelėjo Naša. – Retsykiais yra gerai nueiti. Bet ne per dažnai. Kai dažnai, tai labai greitai tampa nuobodu. Sako, kad santuoka baigiasi po trejų metų meilės.
Ji nutilo po savo šių žodžių ir susimąstė.
- Ar kažkaip panašiai... – numykė. – Juk tu myli mane, ar ne, Roli?
- Myliu.
- O ką tu darai, kai myli?
- Nuuuu-uu... aš daug galvoju apie tave.
- Kaip malonu! – sukikeno Naša Keturglaza, o paskui jiedu palinko virš ugnies pasibučiuoti.
Žinoma, ėmė svilti mergaitės plaukai. Ji klyktelėjo, atšoko ir ėmė juos gesinti, o Rolekas nubėgo prie ežero vandens. Niekas jų nematė, nes visi aplinkui buvo įnikę į telefonus, o pora pačių didžiausių technomanų – į nešiojamus kompiuterius, kur dviese lošė „Starcraft  Brood War“. Auklėtojai gulėjo paplūdimyje išvertę pilvus, skubiai tuštindami slaptas degtinės atsargas, nes nė vienas nenorėjo likti blaivas ir dar su dviem tuzinais vaikigalių.
Našos ir Roleko džiaugsmai ir nelaimės nerūpėjo netgi Jonukui, kuris tykiai sėdėjo po medžiu, pačioje tamsiausioje stovyklos vietoje ir žiūrėjo į mažą telefono ekraną, kuriame greitai keitėsi žinutės. Jonukas turėjo savybę šitokioje būsenoje išbūti valandų valandas, nieko aplinkui save nematydamas ir negirdėdamas. Žinoma, panašią savybę turėjo 90 procentų šiuolaikinio jaunimo ir bene 40 procentų suaugusiųjų. Senolių su tokiais įgūdžiais, dėkui Dievui, dar nebuvo. Žmogus su panašiais sugebėjimais tiek neišgyvena...
Tai va, Jonukas taip ir egzistavo savo mažame pasaulėlyje, retsykiais užsnūsdamas, retsykiais per miegus suknapsėdamas ir lunatiškai atsakydamas į atkeliavusią žinutę kokį nors „nzn, atsok db“. Taip jis būtų ir iki iškylos pabaigos prasėdėjęs po medžiu, jeigu ne pati klastinga Iškyla, kurioje nutinka daug negerų dalykų.

Taip ir šį kartą nutiko. Išsikrovė vienos mergaitės, vardu Alesia, telefono baterija. Mergaitė bene pusvalandį blaškėsi iš siaubo, nežinodama ką daryti. Reikėjo skubiai atsisiųsti naujausią melodiją, kokios net klasės seniūnė Kristė neturėjo. Ir štai...
Bet ji buvo klastinga, todėl sugalvojo dar siaubingesnį planą – patykojo labiausiai atsipalaidavusį bendraklasį ir nudžiovė jo telefoną. Neilgam. Kad galėtų pasiskolinti bateriją ir atsisiųsti melodiją. Bet pala, tą melodiją dar reikia visiems sugroti, dar reikia pusseserei parašyti, kad tokią turi, o paskui sulaukti sužvėrėjusios iš pavydo pusseserės atsakymo ir pakikenti iš jo.
Žinoma, tas nelaimėlis, iš kurio ji paėmė telefoną, buvo Jonukas.

Atsibudo Jonukas, apimtas negero jausmo, žvilgt į langelį, kuriame kiti pasauliai turėjo švytėti – o langelio nebėr! Apstulbęs jis žvilgtelėjo žemyn, tikėdamasis pamatyti telefoną gulintį ant žamės. Bet ant žemės gulėjo smulkios šakelės ir buvo pabarstytas storas spyglių sluoksnis.
Tada Jonukas visiškai atsikvošėjo, pašoko ant kojų ir apsidairė.
- Kur aš?! – nuskardėjo jo išgąstingas riksmas.
Nuo to riksmo pašoko šalia tupėjęs Marčius ir taip pat atsikvošėjo miške beesąs.
- Kas aš?... – paklausė ir jis.
Klastinga ir kantri Iškyla kikeno iš judviejų, bet niekas jos negirdėjo, nes ji buvo netikra ir daugmaž literatūrinė. O literatūros seniai niekas šioje klasėje nebeskaitė.

Jonukas neprisiminė, kaip atvažiavo į mišką. Paskutinė jo aiški vizija – kaip jį kažkur stumia auklėtoja, kartodama „lipk, trys laipteliai“, o paskui – tyla ir palaimingas telefono ekrano pasaulis.
Todėl taip staigiai ir netikėtai atsidurti kažkur miške jam pasirodė lyg fantastiškas  persikėlimas dar nesukurtu teleportu. Jis netgi prisiminė ta proga vieną juokelį, kurį kartodavo jo draugas narkomanas Alioša – išgėręs plauki, parūkęs skrendi, o susileidęs į veną teleportuojiesi...
„Betgi aš nesileidau į veną! “ – pasipurtė Jonukas, nors pats jau nebuvo visa širdimi tikras, kad tikrai nesileido.
Jis dar kartą apsidairė telefono, bet jo niekur nesimatė. Marčius tuo tarpu susirado saviškį ir netrukus vėl paniro į SMS‘inį transą.

- Ko čia trukdai? – atsipeikėjo seniūnė Kristė, kuomet Jonukas „pažadino“ ją, klausinėdamas apie savo pražuvusį telefoną. – Ką pametei?..
- Savo „Samsung Es penki šeši dvidešimt“ pamečiau!
- O kas tas yra? – nesuprato Kristė, kuri nežinojo kitų telefonų, tik savo „Noškę“.
- Kas kas... Mano geriausias draugas!
- Šuo?
- Telefonas, bliamba!.. Karoče, ar nematei, kas paėmė mano telefoną?! – pyko Jonukas, tik dabar suvokęs, kaip visgi sunku bendrauti realybėje. Esemesais viskas daug paprasčiau. Tiesą sakant, visas pasaulis būtų daug mielesnis, jeigu jis būtų vienas didelis Esemesas. Bet taip nebuvo ir Jonukui beliko susitaikyti.
- Nemačiau, klausk auklėtojo, - sumurmėjo Krista ir vėl nugrimzdo į polifoninių melodijų undergroundą.

Jonukui prireikė visų įgimtų navigacinių gabumų, kad surastų paplūdimį ir jame besivoliojančius du pusnuogius vyrus. Jis nežinojo, ar šiedu yra auklėtojai, nes tiedu nekalbėjo. Savo auklėtoją jis visados pažindavo iš balso, nes akys paprastai būdavo nukreiptos kitur.
- Ė, karoče, - nedrąsiai kreipėsi Jonukas, - ar tu mano auklėtojas?..
- Ūūū-ūū? – numykė vyras ir pramerkė kairę akį. Jo veidas buvo skaisčiai raudonas, o iš pražiotos burnos dvokė kaip iš šviežiai apdergto tvarto. – Ką nori, bliamba?
„Nepanašu į mano auklėtoją“ – nuliūdęs pagalvojo Jonukas, bet visgi paklausė, ar šis nematė jo telefono.
- O tu mano butelio n... nemat... matei? – atsakė jam girtuoklis, smalsiai apsidairydamas aplink save.
- Kokio butelio?
- Nu to... ano... mano geriausio draugo...

„Argi buteliai gali būti geriausi draugai? – nuliūdęs mąstė Jonukas, traukdamas į tą pusę, kur matė rūkstančius kažkokius dūmus. – „Geriausi draugai yra telefonai. Karoče... “
Dūmus skleidė gražiai degantis laužas, šalia kurio sėdėjo du maždaug jo amžiaus vaikai. Mergina buvo su apsvilusiais plaukais ir akinukais, o bernelis – kiek storokas.
- Sveiki, - pasisveikino Jonukas.
- Sveikas, Jonuk, - atsakė jam abu.
- Jūs mane žinot? – apstulbo jis.
- Apsirūkei? – nusijuokė mergaitė. – Čia gi aš, Eglė.
Jonukas žiūrėjo į ją nesuprasdamas. Vardas buvo nepažįstamas.
- Naša Keturglaza, - atsiduso nepatenkinta mergina.
- Eik tu sau! – apstulbo Jonukas. – Negali būti, Naša visai kitaip atrodo!
- Aš plaukus nusvilau, - pasiteisino Naša Keturglaza.
- A, karoče... – sumurmėjo Jonukas ir į berniuką storuliuką pažvelgė, bijodamas jo vardo klausti. Dar paaiškės, kad čia Rolekas Bolekas, o tai jau visai tragedija būtų. Rolekas ne taip atrodo. Jis plonesnis ir jo plaukai turėtų būti ryži...
- Ee... gal matėt mano telefoną? – paklausė jis abiejų.
- Ne, - atsiduso mergina. – Mums neįdomu. Mes apie meilę kalbamės.

Tuo metu kažkur tolumoje nuskardėjo kraupus riaumojimas.
Tai rudoji meška traukė mišku, pasiruošusi nuo viso pasaulio savo lokiuką ginti. Ji nežinojo, kad panašų riaumojimą Jonukas buvo į savo telefoną įsirašęs ir naudojo jį kaip skambučio signalą. Meška iš viso nežinojo, kas yra telefonas ir kas yra telefono melodija. Ji nebuvo technomanė.
Taip pat ji nežinojo, kad visai netrukus susitiks Jonuką savo kelyje, atskubėjusį gelbėti savo telefono iš vagies gniaužtų. Ir kad Jonukui tas susitikimas baigsis ne visai laimingai.
Meška daug ko nežinojo.

Tuo tarpu klastinga, žiauri ir kantri Iškyla kikeno į kumštuką, stebėdama visus joje verdančius įvykius. Bet niekas jos negirdėjo. Nes Iškyla buvo netikra ir daugmaž literatūrinė.
O literatūra  yra tiems, kurie neturi geriausio draugo.