tau, sese

sudžiūvusios kojinės kabo
sese, lėtai išeini

per slenkstį šešėlis ir
plaukų segtukas kasose tik
tvirtai į nieką įsikibęs rymo

o mėtai savo sidabrines akutes

tas, kur mudvi dviese vėrėm,
ant rankų ir liemens kabinom

plaukus džiovinome pievų kaitrose ir
vėjuose plevėsavom smilgomis kai
šienpjoviai nuobodžiavo parimę

sese, lėtai išeini

jaučiu dar nėriniuotą suknelės kūną
glotniai prie manojo prisišliejusį
baltų sienų išblukintomis akimis
regiu, sese,

geriau tiesiog ir vėl sudūlėti kaip tąnakt
kai nugaromis susiglaudusios gėrėme dangų
ir žvejojome paukštį įtrauktą į tamsą
iš giliai į sužaloto pasaulio miražą

tada tik tiek, o
dabar vis prapliumpu,
subliuškusi daraus kai
toks lėtas tavo žingsnis
aukšto slenksčio akistatoj nežengia,
o suklumpa ir
vis meldžiasi
akys, lūpos, rankos
ir alkūnės baltos, sukietėjusios

it dabar čia tvinsta,
tavęs nepaliečia tik
taip tyliai vėsta,
rodos, jau visus garsus sugėrei, sese,

o aš vis dar matuojuosi tavą suknelę
prie veido glaudžiu įbridus į vandenį