Amerikiečiai ir amerikietės

Amerikiečiai ir amerikietės,
Žiūrėkit į kokią situaciją papuoliau- su pusesere nuėjau į kavinę pasišnekėti, o kai išsiskirstėm buvo tik po dešimtos vakaro. Aš kaip tik tom  dienom buvau tokios įdomios nuotaikos, tokios kai atrodo, kad visiškai nieko nejauti ir todėl gali daryti bele ką. Taigi aš nusprendžiau, kad nusipirksiu butelį alaus ir nueisiu ant suoliuko pasėdėti prie namų. Nuėjau nusipirkau- o gėda! Einu gatve ir girdžiu kaip žmonės už manęs vaikščioja, ir spaudžiu tą butelį prie pilvo, kad nesimatytų, o butelys į palto sagas barkšt barkšt barška išdavikišku alaus butelio garsu. Kažkokia nesąmonė- eina panelė su paltu iš valyklos, bateliais, suknelė kyšo iš po palto, plaukai pūpso ir eina kaip pagautas vagis su buteliu. Aš jums pasakysiu, kai eini vienas gerti tas stiklinis buteliukas staiga pasirodo kaip žiauriai didelis kiekis skysčio, kaip didelis gyvūlys, atrodo, kad gersi jį tris/keturias valandas. Aš prisėdau ant suoliuko užsirūkiau, o į vieną ausį įsikišau Gleno Guldo pianiną ir bac- susimąsčiau.
Prisiminiau tokį Petrą, mano draugą. Iš viso buvo tokia kompanija- mes penkiese ir Petras. Petras prieš metus išvažiavo į Ameriką ir ištrynė save iš interneto, ir mums neišeina jo susirasti anei susigrąžinti. Todėl kol geriu alų aš jums papasakosiu, amerikiečiai ir amerikietės, kas jis per velnias. Jis velnias.
Mes chebroj dažnai pajuokaudavom, apie storus ir plonus žmones, tai buvo labai paranku nes pas mus buvo trys stori ir du ploni žmonės ir Petras. Apie Petrą šitie juokai nesiskeldavo neikaip. Matot Petras turėjo tokias manieras, ir laikyseną, kad niekaip neišeidavo įžiūrėti jo kontūrų, jo figūros, tarsi jis nuolat virpėjo (nors nepasakysi, kad nervingai trūkčiojo). Jau žiojiesi pasakyt „Petras storas“ ir žiūrėk jis taip lieknai pajuda, kad užsičiaupi. Jo judesių variacijos kaip miražas išsklaidydavo jo figūrą, jo kūno vietoje aš atsimenu kelias spalvines dėmes iš kurių išdygsta galva. Petro galva buvo gan niekinga ir maža, o bruožai visi susispietę į veido centrą, akys arti viena kitos, mažos siauros ir trumpos nosies šešėlyje siauros necharakteringos lūpytės. Oi dažnai dėl šių veido savybių Petrą vadindavom Petriuku.
Kadangi dėl šių bruožų jį sunku imti ir pamėgti, o aš norėčiau, kad jūs, amerikiečiai ir amerikietės, imtumėte nedelsdami jį mėgti, todėl papasakosiu pavyzdį kaip Petras elgdavosi su kvailais, piktais ir nekilmingais žmonėmis.
Kartą prie mūsų penkių ir Petro prisijungė tokia šokėja, nebloga šokėja, bet baisi pašnekovė su naikinti verčiančiu hienos balsu. Mes sėdėjom prie upės, o Petras vos išgirdęs kaip ji kalba ir pamatęs, kad mes penkiese jau vartom akis ir tuoj jai paaiškinsim, kad išsioperuotų, taigi jis ją išvedė šokti. Visas tris valandas kurias mes sėdėjom prie upės Petras kaip įmanydamas ją gyrė ir šokdino, su trumpomis pertraukomis atsigaivinti. Mes žiūrėjom į juos, šnekėjom savo suktas kalbas, o jie šoko ir Petras davė mums progą mėgti tą šokėją, už ką buvome tikrai jam dėkingi.
Jie šoko sambą, rumbą, valsą, tvistą, lindihopą, džiterbagą, žodžiu, svingą, jie šoko ir hiphopą.
O kai jų jėgos baigėsi mes pakilome skirstytis, išraudusi ir išsidraikiusi šokėja pasakė “iki”,  mes jai irgi nesakėme “viso gero”. Petras stovėjo ir kvėpavo atsirėmęs į berželį (svyruonėlį) ir atrodė toks puikus, tarsi tiką šauniai aptarnavo Anglijos karalienę. Niekas iš mūsų jam nepadėkojom, nes tokie keistuoliai jau mes buvom- už pačius geriausius dalykus nedėkodavom, o kam nors nusičiaudėjus visi viens per kitą imdavo atsiprašinėti, dėkoti ir linkėti sveikatos. Aš kaip sykis manau, kad nusičiaudėjus reikia atsiprašinėti, dėkoti ir linkėti sveikatos, bet už didelius dalykus reikia padėkoti tuo labiau, net jei nesugebėsite padėkoti taip įspūdingai kaip atrodė suteikta paslauga. Čia jau Petras mėgdavo mus pabarti, jei nustodavome būti perdėtai jautrūs ir jausmingi.
Petras kartais mums atsiūsdavo laiškų, jis parašydavo juos ranka, nuskanuodavo ir nusiūsdavo elektroniniu paštu, šiaip jis retai bambėdavo, bet dažnokai skūsdavosi esą pašto ženklų kainos verčia jį badauti. Galiu jums pacituoti vieną jo laišką man, parašytą likus dviems mėnesiams iki jo dingimo A merikoje:
“ Mano krūčiausia gulbe,
Per praeitą mūsų susitikimą man pasakojai apie tokią rusę, kuri sakė, kad “nusifilmuoti blogam filme tai tas pats kaip prišikti į amžinybę”. Šianakt aš sapnavau, kad tu vėl man taip pasakei, ir štai ką aš tau sapne atsakiau- “mano krūčiausia gulbe, manau, kad tai galioja absoliučiai visiems prastiems poelgiams”Gudriai čia užlenkiau? Žinai, aš kartais stebėtinai gudrus. Toks gudrus, kad kai jūs man ką nors pasakojat aš spėju savo galvoje su jumis susiginčyti, jūsų atsiprašyti už įžūlumą ir nusiraminti, turėk omeny, jog ši vidinė drama įvyksta maždaug du kartus jūsų sakinyje. Beje vakar ėjau pirkti vaisių ir daržovių jausdamasis kaip Džeimsas Bondas. Kartais galiu kiaurą naktį lakstyti po kiemą su užtaisyta ragatke, ir nieko, o dabar prieinu prie daržovių kiosko ir žemu balsu sakau “Man paprikų, raudonųjų paprikų”, o tris litus kišenėje spaudžiu kaip tris kulkas. Kuo aš ne Petras Bondavičius? Mano humoras niekur nedingo, taip taip. Mano krūčiausia gulbe, matyt greitai išvyksiu į Ameriką. “
                                                                                   
                                                        Petro parašas

Aišku, nekreipiau dėmesio į grasinantį paskutinį sakinį, nes Petras pastoviai įsivaizduodavo, jog yra kitoje valstybėje. Baisiausia būdavo kai jam paskambindavai, o jis tau imdavo klykti, kad jis šiuo metu Paryžiui ir skambutis labai daug saskaitos prikapsės.
Dar šis tas. Mačiau Petrą susipykusį su kuo nors daugiausia tris kartus. Pirmas kartas buvo kai kažkoks dėstytojas pasilenkė prie giedro Petro veido ir raiškiai pasakė, kad “Šūdo nebridęs duonos neėsi”. Tada Petras labai išraudo ir tyliai atsakė “Ėsiu”, tada dėstytojas pasakė “Neėsi”, o tada Petras atsakė “Valgysiu”. Tada Petras buvo toks įsitempęs, kad visas ūmai sustingo, bet neatrodė nei storas nei plonas- atrodė labai stiprus. Tada dėstytojas atsitiesė ir neatsimenu ką pasakė, bet maždaug iš tos serijos kaip “Pagyvensim pamatysim”. Tada Petras atsistojo ir išėjo, bet buvo toks nervingas, kad užkliuvo už kažkieno kuprinės ir liūdnai parvirto. Na, o tada jau išėjo, ramiai uždaręs duris. Mes penkiese staigiai atsistojom ir išbėgom paskui, nes dar nebuvom Petro tokio matę. Radom jį kieme per ramiai rūkantį, Petras šypsosi, giria mūsų išvaizdą, akys žiūri į stogus. Labai mums jo pagailo, sakėm, kad tas dėstytojas debilas, senis, bet man kažkaip atrodė, kad Petrui buvo gėda dėl to, kad jis išėjo iš klasės, šiaip jau tokių poelgių jis nemėgdavo ir filmuose, bei spektakliuose pastoviai mums pažymėdavo momentus kai aktoriai išeina, netgi suplodavo kai kas trenkdavo durimis.
Amerikiečiai ir amerikietės,
Aš jums daug galiu papasakoti visko apie Petrą.
Bet dabar neturiu ūpo.
Amerkiečiai ir amerikietės.
Pamatę šį fantastišką Petrą, būkit geri
Labai prašau
Pasižiūrėkit atidžiau.
                                           
Pasirašo- Storas