Laiminga

Naktis skendo kurtinančioje tyloje iki tol, kol fone pasigirdo paniškas batelių kaukšėjimas.. Moteriškas siluetas grakščiai judėjo šviežiai nulytu akmeniniu grindiniu.. Judėjo vis greičiau ir greičiau.. Elegantiška juoda skrybėlaitė su užleistu tiuliu slėpė jos gilias akis nuo žibintų šviesos, kuri, rodės, yra pasiruošusi pateikti vis naują ir naują praeities istoriją.. Mergina klupadama skynėsi kelią į laisvę.. Tą naktį ją į tamsą išvijo graužatis ir kalte aptaškyta sąžinė..

„
-Tu kaip niekada tyli.. Tai labai keista.. Ir iš dalies turiu pripažinti- baugu..
-Aš galvoju..
-Tu? Galvoji? Atleisk, būčiau visiškas kvailys jei nepaklausčiau - apie ką?
-Aš labai pavargau.. Labai.. Prašau.. Suprask mane..
-Bet..
-Ne, nesakyk nieko.. Aš turiu eiti.. Atleisk.. Turiu eiti..
„

Jai buvo dvidešimt keleri metai.. Jauna, begalo graži ir beproto mylinti gyvenimą.. Džiaugiausi ją sutikęs tą vėsų rudens vakarą vietinėjė smuklėje.. Jos akys, lūpos, jos žodžiai ir aimanos mane užbūrė.. Manau, jog tada buvau laimingas.. Po ilgų metų, jaučiau, jog pagaliau manasis laivas atrado savą uostą jausmų vandenyne..

„
-Ledi, ką veikiate tokį vėlų vakarą viena, juk tai nesaugu!
-Aš.. Aš..
-Jūs verkiate? Kas nutiko?
-Aš.. Labai pavargau..
-Leiskite palydėsiu Jus namo..
-Nereikia.. Aš pati.. Tiesiog.. Turiu čia pabūti..
-Pažadėkite, jog tučtuojau eisite... Jums būtina pailsėti..
-Taip.. Aš.. Pažadu..
„

Prisiekiu.. Tai buvo įdomiausias žmogus sutiktas mano gyvenime.. Ji taip lengvai dalino pažadus.. Taip lengvai švaistė juos į kairę ir į.. Ji tiesiog nesigilindavo ar ta išvis realu.. Šypsena, juokas buvo jos nuolatiniai palydovai.. Niekada nemačiau jos verkiančios.. Niekada.. Ji buvo puiki menininkė.. Nuostabi aktorė.. Ir dar nuostabesnė meilužė...

„
- Ar galiu taves paklausti?
- Žinoma, klausk..
- Kiek kartų esi man pamelavusi?
- Kvailas klausimas.. Leisi pagalvoti?
- Ne nereikia.. Negalvok.. Vakar.. Ketvirtadienio turguje.. Katedros aikštėje.. Tu buvai su vyriškiu..
- Vakar..? Keista..
- Jis tau pirko papuošalus iš vietinio pirklio... Atrodei labai laiminga..
- Turbūt sumaišei mane.. Juk tokių kaip aš..
- Nėra.. Tokių kaip tu nėra ir tą puikiai žinai.. Pažiūrėk man į akis..
- Liauskis.. Liaukis.. Tau nereikia to žinoti.. Nejau neesi su manimi laimingas? Nejau Tau kažko trūksta? Kiek moterų dar Tau suteikė tiek, kiek daviau aš?
„

Ilgai naktyje trukusi kelionė rodos dar tęsis ir tęsis.. Turbūt ji viską būtų atidavusi už tai, jog tamsoje sutiktų negailestingą žudiką pasitenkinantį paskutiniu aukos atodūsiu.. Tačiau kelio nepastojo niekas.. Negailestingas miestas atleido visas kaltes.. Visus nusižengimus.. Nubraukė klaidas.. Klaikios ašaros skalavo sielą, o gailestis balino sąžinę.. Dangus tarė - „Tu laisva“..

„
-Pone, leiskite būti nekukliam ir paklausti.. Kas ta nuostabi, jauna ir skaisti būtybė vakar palaikiusi Jums draugiją?
-Ji didžiausias mano turtas.. Brangiausia mano turima vertybė.. Tauriausias metalas.. Prabangiausias brangakmenis.. Rečiausia relikvija esanti manojoje kolekcijoje.. Šviesiausia žvaigždė manajame danguje.. Ji mano beprotiška svajonė tapusi realybe.. Ji mano kelias ir mano tikslas.. Ta nuostabi moteris yra mano žmona....
„

Nežinau ką pajutau kai viską sužinojau.. Pykti rodos buvo per vėlu.. O ir klausimas kilo - ar abskritai būtų buvę už ką.. Gailėtis rodos nebuvo ko.. Tačiau sielvartas tiesiog pjaustė krūtinę.. Begalo sunku.. Sunku suvokti.. Patikėti.. Susitaikyti.. Nesugebėjau išspausti nė ašaros.. Juk tai sapnas, taip? Rankose sugniaužęs laikiau jos mylimiausią gėlę.. Jaučiau, kad ji visai čia pat... Ramiai alsuoja man už nugaros.. Lyg norėtų man kažą pasakyti.. Ištarti duslų - „atsiprašau.. „ Deje.. Atėjau atsisveikinti.. Burės pakeltos.. Už kelių valandų išplaukiu į tolimuosius Rytus..

„
-Pone, ar tai Jūsų žmona? Ar tai ji?
-O Dieve...... O.... Dieve.....
-Žvejai ją rado anksti ryte...............................................................
„