vis mažesniais
vis mažesniais
upeliukščiais mudu
ištekam žemėn
ir suletėję žodžiai
jau vien iš akių išvarva
ir žvilgčioja viens į kitą paraudę
nuo šnopuojančių minčių
o mudu grožimės maniau
kad šlovei bet tik žiū ir tai padaryta
kad nerašytum net jai—