Mažė tebėbovuom, ruopuom asla mīniem,
Tievs jau išvažiavės gilius griuovius kasė,
Kūrėna tebuoka pjaustīta, nomini,
Ka mažiau terēkto smauktė nomū kasa.
Ka aiškiausi saulė jau išblaškė rūka,
Iš žuolies naktinius šlapomus išsklaidė,
Pėitus išsėvėrus, truobuo prisiplūkus,
Vedas mama tako vėsa vākū laida.
Užkūtie eželė žalomo apiejus
Da minkšta, nespiejus aukštieliau pašuoktė –
Ont drobolės golda atvestus veikiejus,
Lai pakepėn saulė, ka nebū sošotė.
Dėrvuos jau sudīga avėžas ė mėižē,
Ė vagelies bolvės žalomo rīkiavuos,
Vo laiškā cėbuliu, žemė jau pragrėižė,
Virpčiuojė be viejė darža jouduo revuo.
Tuolieliau vėrš stuoga kleva platės šakas,
Pakelies pliuorīnā žėidās pasėpoušė,
Poikiuos dėinuos švėisa, kāp šonelē lakė,
Ė i dongaus mieli sava nuosis šluostė.
Krīžios šalėp kelė jau i šuona krīpa –
Jouda medė balkēs uorė isikergės,
Vo šiemargė karvė šalėp lakstė, trīpė –
So musim ė sparvuom nu pat rīta varga.
Mama atsėnešus stuora sena kninga
Pasaka mums skaitė patė iduomiausė –
Klausiemuos sogolė, tarsi ė sustingė,
I lėnėnė drobė nuosim isėkniausė.
Paskou susirinkė vėsa sava manta,
Atgal traukiem karštė lig ausū prigierė –
Saulė nuveliejė sava karštuom vantuom,
Šuonūs rauduonomā lig skaudoma vieries.
Vo truobuos pilkybė rītmetė išlaikius,
Mumis suvīniuojė i ramībė jaukė,
Ė sukrėtė luovuos gieriem truobuos tvaika
Džiaugiemuos parejė iš saulieta lauka.