O kaip aš noriu obuolių...

O kaip aš noriu atsibust
Tiesiai prieš žvaigždėtą dangų,
Kad pamatyčiau visus
Juodbėrius žirgus.

Ir kas iš viso pasikeistų,
Jei negulėčiau tarp žemės ir dangaus,
Jei vaikšiočiau ar važinėčiau?
Juk nieko nematyčiau, nesustočiau nors minutei.

Ilgai mes valgėm obuolius tąkart,
Meni, kaip sekėm debesis danguj?
Žinai, kad būna taip nedažnai,
Žinai...

Tu vieną dieną atsibusi
Ir pagalvosi, kad galbūt yra visai ne taip.
Staiga ir sodan tu suskubsi
Rast obuolį nors vieną.

Žinok, kad taip daryt yra gerai,
Žinok, kad sveiki tie obuoliai.
Klausyk, ką sako žemė ir dangus
Ir suprasi, kad laikas jau nebevaldo mūs.