Lašai sniege...

Ką tu matai tamsoje? Šešėlius? Medžių, pastatų ir galiausiai žmonių? Kas gi būtų pagalvojęs, kad aš busiu vienas iš jų? Tačiau ne aš tapau šešėliu, o šešėlis tapo manimi...
  Kur pažvelgsi balta balta, net akis rėžia... Niekada nedrįsčiau pasakyti, kad man nepatiko sniegas. Atvirkščiai, žavėjausi juo. Toks tyras ir skaidrus. Nukloja viską savo švelniu patalu ir paslepia tai, kas „puošia“ mūsų kasdienybę - šiukšles, purvą, mašinas, kurios nejuda iš vietos jau kelias dienas ir niekaip nesupranti, kodėl. Pamatęs tokį vaizdą, pasijunti geriau, tartum užmiršti viską, kas buvo bloga...
  Tačiau kai kuriomis dienomis aš jo nekęsdavau. Tas baltumas erzindavo. Nesvarbu, kokia niūri diena ir kaip tu jautiesi, aplinkui vis tiek balta ir skaidru. Tavęs nebežavi visa tai, bet vis dėlto kas tas sniegas? Draugas ar priešas...?
  Baltame sniege gali aiškiai matyti dalykus, jie tiesiog iš tolo švieste šviečia sudrumsdami sniego skaidrumą. Pavyzdžiui, kaip šiandien tos raudonos dėmelės. Anksčiau jų nepastebėjau. Kas gi jos, taip ryškiai matomos sniege? Kraujas? Iš kur jis? Jam čia ne vieta. Kaip jis drįsta sudrumsti sniego tyrumą ir kas šiuos kraujo lašus paliko?
  Aš įdėmiai stebėjau juos sniege. Nors pro debesis saulės ir nebuvo matyti  aplinkui buvo šviesu kaip niekur kitur.  Tai tik dar labiau sustiprino sniego baltumą ir lašų žėrėjimą sniege. Tie lašai žavėjo mane. Jie nepaisė sniego baltumo net žinodami, kad yra įsibrovėliai, kurie pasklido aplinkui ir viską nudažė raudona spalva...
  Staiga šalia tų dviejų lašelių nukrito dar vienas - toks pat tyras ir raudonas. Nesupratęs, iš kur jis, apsižvalgiau. Nepastebėjau nieko keisto. Tada galiausiai pažiūrėjau į savo rankas. Jos buvo kruvinos. Tik žiūrėdamas į jas pradėjau suvokti, kas vyksta. „Aš kraujuoju“, - kartojau sau. Bet vis tiek žvelgiau į kraujo lašus kurie traukė mane savo ryškumu ir skaidrumu.
  Nuo rankų vis nulašėdavo po kelis lašus ir kaskart pasigirsdavo keistas garsas. Kas tai? Aš suklusau. Man neberūpėjo nei tai, kad aš kraujuoju, nei lašai, kurių vis daugėjo, o tik paslaptingas garsas primenantis pianino klavišų skambesį, kurį lyg buvau kažkur girdėjęs, toks artimas ir kartu toks tolimas.
  Susimąstęs pažvelgiau į tolį. Nesimatė nieko: nei pastatų, nei kelių, tartum būčiau kažkur toli toli nuo šio pasaulio. Kur nepasiekia nei blogis, nei gėris, kur sniegas užkloja visų žmonių nuodėmes ir paslepia jas. Čia viskas taip tyra ir niekieno nepaliesta, net ant kelio, kuriuo atėjau, nebebuvo galima įžiūrėti mano paliktų pėdsakų...
  Vėl pasigirsta pianino klavišo garsas. Ar šie klavišai skaičiuoja paskutines mano gyvenimo minutes? Ar jie tiesiog praneša man apie jas?
  Staiga tolumoje išvystu judantį šešėlį. Ar tai žmogus? Tokios būklės nebūčiau jo pastebėjęs, bet dėl sniego baltumo galėjau aiškiau matyti juodą šešėlį. „Gal vis dėlto man dar lemta pagyventi? “, - pagalvojau aš. Iš tos nuostabos pašokau, bet greit suklupau. Buvau išsekęs. Sutelkiau paskutines jėgas ir sušukau:
  - Padėkit!
  Tada šešėlis lyg sustojo, bet neartėjo, nebėgo manęs link, tik stebėjo tolumoje. Kodėl jis neateina padėti? Aš juk kraujuoju, o klavišai skaičiuoja mano minutes. Aš dar nenoriu mirti. Nenoriu mirti šiame sniege. „Padėkit... “ vis kartojau mintyse, bet nebetūrėjau jėgų to ištarti...
  Pargriuvau. Jaučiau, kaip senka paskutines jėgas. Mano žvilgsnis nebebuvo kaip anksčiau kupinas noro gyventi ir patirti naujų išbandymų. Dabar aš tik žvelgiau tuščiu žvilgsniu kažkur į tolį. Prieš save mačiau, tik balto sniego ir raudono kraujo spalvas, susipynusias tarpusavyje...
  Sunkiai ištiesęs ranką žvelgiau į ją. Tai šitaip? Taip ir baigsis viskas? Kieno buvo tas šešėlis? O gal tai ir buvo tik šešėlis? Mano šešėlis, kuris būdavo su manim, stebėdavo mane, bet niekada nieko nesakydavo. Net jei galėtų, ką jis pasakytų?
  - Kodėl?, - pasigirdo svetimas balsas galvoje.
  Kieno tai balsas? Tačiau aš jau nebegalėjau atsakyti ir vaizdas prieš akis vis blanko. „Kodėl aš tau turėčiau padėti? Tau ar kam kitam? Aš tik šešėlis - žmogaus atvaizdas. Tu neturi nieko, ką galėtum pasiūlyti man. Greit nebeturėsi ir tau duoto vienintelio gyvenimo, turto, kurį turėjai branginti labiausiai. “
  Gal ir tiesą tu sakai. Aš galėjau nugyventi savo gyvenimą geriau, daug geriau, bet nugyvenau kaip nugyvenau. Ir nebepakeisiu nieko, nors kaip to norėčiau. Gal ir geriau man užmigti amžinu miegu šiame sniego patale, negu gyventi ir būti šešėliu...