Šerkšnas ant mano širdies- Liepos vidurį

Šerkšnu užsidengė mano širdis Liepos vidurį,
Pamėlo lūpos, kai atemei mūsų paskutinį bučinį,
Vaivorykštės spalvom išdažiau sapnus,
Man atrodė, kad mane kviečia dangus,

Dulke  mane pavadinai,
O tu man - pragaro plunksna iš dieviško dangaus buvai,
Galėjau gerti purvą iš tavo delnų,
Ir valgyt apgaulę nuo tavo lupų,

Purvais tada mane jie drabstė.
Ir stumdė klykiančiais balsais,
Paduot man rankos negalėjai,
Nes jomis kitą apkabinęs laikei,

Bet aš pakilsiu lyg Feniksas iš pelenų,
Pakilsiu lyg karalius iš sosto,
Bėgs žiurkės iš skęstančių laivų,
Ir tavo dievai man lenksis prie kojų,

Užpūsiu žvakę ant tavo kapo,
Baltose lelijose jis skęs,
Pamiršk saulės šviesą,
Lai pūva tavo siela purvina.