Savo miglotoj sieloj

aš mąstau apie tave dieną naktį
tyliai, nuo viso to kas
rūdija, pūva ir miršta...
aš apeinu tavo žaizdas
ant pirštų galų, kad
nepažadinčiau jų, kad
tiktai nepažadinčiau
bet jie renka mano mintis
ir riša mazgais į virvę, kad aš negalėčiau ištrūkti, nors
aš nepateisinu, bet tik tas tegali
ilgėtis, kas turi
švarias rankas <... >
o dabar jau niekas mūsų neišgelbės
mūsų niekas daugiau
n. e. k. a. r. t. o. s

/ Sraigei