Geri draugai būna visai šalia

Seniai seniai, kai dar žemėje tebegyveno keturių colių skruzdės, prie juodojo ežero gyveno senas senučiukas. Jis neturėjo kas jam nuotaiką pakeltų, vakarais dainą prie ežero kartu užtrauktų. Todėl vieną dieną, vos išaušus, sugalvojo eiti anapus ežero. Mat dažnai girdėdavęs, kaip už ežero dainuodavo gražus mergelės balsas.
Pasiėmė senučiukas medžiaginį maišelį, įsidėjo į ją kelis duonos gabalėlius, ir iškeliavo. Eina, eina senučiukas ežero pakrante ir svajoja apie naujus draugus. Tik staiga žiūri – iš po kelmo iššoksta zuikis ir klausia:
-Ei, kur eini?
-Į kitą ežero pusę, ieškosiu draugų.
-O gal gali man duoti ką nors pavalgyti? Žiema jau baigėsi, o dar maisto vis dar sunku rasti.
-Štai, imk – senučiukas padavė zuikiui gabalėlį duonos.
-Dėkui. Sėkmės tau beieškant draugų!
Nuėjo senučiukas keliu. Ėjo ėjo, kol priėjo tankią girią. Prie girios įėjimo senučiukas pamatė tokį užrašą: „Tas, kas įžengęs į mišką, išeis iš jos nešinas raudona bite, kuri lyg varna didžiulė, bus išpildyti 4 didžiausi jo norai“. Kadangi senučiukas labai jau norėjo rasti naujų draugų, o gerai pagalvojęs nusprendė, kad ir dar kelis norus neprošal būtų įvykdyti, tad drąsiai žengė į tankią girią.
Vos įžengęs į girią, pamatė didžiulį avilį, dydžio lyg žmogaus. Pamanė laimės ieškotojas, jog ten ir ras tą raudonąją bitę. Taip ir atsitiko, avilio pašonėj skraidė daugybė bičių, bet jos nė vienos nebuvo galima taip jau lengvai pagauti. Atsisėdo senučiukas ant kelmo ir pradėjo galvoti, kaip čia būtų galima apgauti tas bites ir vieną iš jų pagauti. Galvojo valandą, galvojo dvi, kol net temti jau pradėjo. Nebežinodamas ką daryti, draugų ieškotojas prasivėrė savo maišelį ir pamatė, kad joje neliko nė vieno duonos gabalėlio, o tik spalvotas kiaušinis, nežinia iš kur pas jį atsiradęs. Išsitraukė kiaušinį senučiukas ir pradėjo lupti. Belupant kiaušinį, iš jo staiga iššoko zuikis.
-Iš kur tu čia atsiradai? – Paklausė senučiukas.
-Iš kiaušinio. Aš tau jį įdėjau, kai tu man davei duonos gabalėlį. O padovanojau jį tau, nes žinojau, kad tau prireiks mano pagalbos. Tai sakyk, kuo aš tau galiu pasitarnauti?
-Labai noriu sugauti raudonąją bitę, tik nežinau kaip tai padaryti, mat išnešęs iš girios nors vieną bitę, man bus išpildyti 4 norai – pasiguodė draugų ieškotojas.
-O aš tau padėsiu, stebėk.
Staiga zuikis pasivertė raudonąją bite ir priskridęs prie kitų bičių, skraidžiusių prie avilio, kažką joms pazyzė bičių kalba. Tada atskrido pati bitė prie senučiuko ir leidosi išnešama iš tankiosios girios.
Išnešė senučiukas bitę iš miško it koks didvyris. Vos išėjus, dingo išneštoji bitė kaip sapnas. Tada draugo ieškotojas nieko nesuprato, bet pastebėjo, kad ant lentelės, kurioje buvo parašyti nurodymai, apačioje mažomis raidėmis parašyta, kad keturi norai taip lengvai nėra pasiekiami. Teko senučiukui neįveikiama užduotis, norint laimėti tuos norų išpildymus – jis turėjo atsidurti kitoje ežero pusėje kuo greičiausiai. Patekti ten tektų draugo ieškotojui ne savo kojomis, o nuskrisi. Gaila, kad vargšas norų ieškotojas neturėjo nei sparnų, nei ko nors kito, kuo galėtų patekti anapus ežero.
Senučiukui nespėjus nei pagalvoti apie tai, kas jam galėtų padėti, pastebėjo, kad parskrenda visas burys raudonųjų bičių – pagalbininkių, kurios jam ir padėjo patekti kitapus ežero, kur ir rado savo taip ieškotus 4 norus, o radęs juos suprato, kad tikrasis jo draugas buvo visai šalia – zuikis pagalbininkas. Todėl vienas iš senučiuko norų buvo toks, kad zuikis taptų žmogumi – jo draugu. Grįžę pas norų ieškotoją į namus, zuikis ir senučiukas gyveno ilgai  ir laimingai, dainuodami kas vakarą prie laužo smagias dainas. Taip ir liko trys senučiuko norai neišpildyti.