kaskart išeidamas palieki mane
sapno ramybės pilna burna
- į tokią grimztama prieš užmiegant
aš tik mažas žvynuotas,
žuvim kvepiantis žvejų laivelis -
spingsiu rūke ir kaip dižiausio
išganymo vidury vandenų laukiu
baltuojančio švyturėlio - tavęs,
tada jūra nerimsta ir mušasi,
o ryte tyliai banguojant
aš bijau iškvėpt -
kad tik neiškvėpčiau tavęs
ir švyturių neužpūsčiau - paklysčiau.
rašytas `08, prisimintas `10 užgęsus 4 palatoj prie lango.