Išpažintis

Apšerkšnijusiai aušrai brėkštant
be garso prašau įsileisti.
Ir, ties tavo žvilgsniu suklupus,
ilgiuosi tų šventų sutemų,
kurios tavo istoriją sekė,
tau maniškę akyse rašė...
Kurios tavo sielą pasauliui
po krislą išžarstė su vėju
ir laimino trumpą sekundę,
kai niekur abu neskubėjom.
Aš, ties tavo žvilgsniu suklupus,
nebyliai meldžiu man atleisti
už moterišką įkyrumą,
ir nuoširdų tikrą naivumą...
Už jazminais kvepiančią meilę,
viltį, kad šanso nepraleidau...
Bet tu – vienišas kaip vasaris
(būti kitoks, rodos, nenori...),
kai aš bandau išlikt išdidi
turbūt todėl tai mano kaltė,
kad esi mėnuo išskirtinis,
o aš – jame sušalus naktis.

Jau nebeieškau paklydusių
tavosios dvasios piligrimų,
nesu jazminais nubarstytas
vienintelis tau skirtas takas.
Atleisk, bet teatro čia nėra,
priimk -  prieš tave dabar tik aš.