Rašytojas

Kai dar buvau visai maža dulkė, įtikinau save, kad turiu talentą rašyti. Su tuo įsitikinimu augau.
Kai reikėdavo atsiskaitinėti  rašto darbus, iš principo to nedarydavau. Sakydavau, kad laiko ir talento eikvojimas.  Bambėjimus ir raginimus rašyti ignoruodavau.
Nemigos naktį  kai dingo internetas,  šmėstelėjo mintis, ką nors  parašyti.  Buvau šiuolaikiškas ir nusprendžiau rašyti  kompiuteriu.  Atsidarius programą, galvojau minutę... dvi, tris, dešimt, kol galiausiai pamačiau koks netvarkingas mano kambarys.  Negalėjau nesusitvarkyti. Betvarkė buvo tokia didelė, kad galėčiau palyginti su amžinuoju įšalu, betai nebesvarbu.  Sutvarkęs  bent  tiek, kad vizualiai vaizdas pagerėtų, viršų paėmė miegas.  Talentingasis rašytojas, nieko neparašė, dėl aplinkybių.
Kitas mano mėginimas rašyti buvo maždaug po mėnesio.  Buvo apie vidurdienį. Draugai miegojo, neturėjau su kuo pabendrauti, tai vėl atsidariau programą, kur galiu reikšti savas mintis. Vėl ta minučių pauzė „galvojimo“,  kai prisiminiau, kad reikia pasigaminti valgyti. Tuščiu skrandžiu, juk niekas nerašo, o tuo labiau, toks talentingas rašytojas.  Pavalgęs, susitvarkęs, gavau draugų  kvietimą išeiti pasižmonėti. Rašymas buvo užkonservuotas kitiems kartams.
Paskutinis mano mėginimas  rašyti buvo dar po mėnesio, po paskutiniojo bandymo.  Bet vos atsidarius rašymo programą, man ėmė svaigti galva ir pradėjo  pykinti. Rūpinausi savo sveikata, todėl  iš karto išjungiau.
Ir galiausiai priėjau išvadą: man neverta prasidėti su trumpais rašiniais, aš iš karto rašysiu knygą, kuri susilauks milžiniško populiarumo!  Ir tuo šventai tikiu...
P. S manau atrandu savy sportininko gyslelę