nu

išslenka gabalais mano tikėjimas
mano kregždės išskrenda į vakar
tylu buvo ir ryto kava teliūskavos
duobutėse po akimis juodai nužy-
mėdama kiekvieną tupiantį alsavi-
mą kaip trumpą prisilietimą prie
vakar ant penklinės pažymimos
klaidos paukščių kojukėmis pirštų
galais iš tavo lovos kas rytą tik
nepažadint ne o gal pažadint kaip
tyčia plaukų žymės išlieka ant rankų
tavo pirštai ant mano pečių
glostai galvą prieš miegą
prieš mirtį ateina regėjimai
miegok tau reikia sako
kitam pasauly daugiau išminties
sako natos skamba kitaip
mano seklūs slėniai apsemti
vanduo atneša mirtį
paglostyk
plaukuose dar rusena gyvybė
smuiko raktas
diezas
bemolis