Žalias mazgas

Aukso dulkės nutūpė ant mano odos, paskandino pušynų glamonėje žmones.
                Nenorėdama randu daug spalvų, sudėlioju pasaulį į mozaiką: į tobulą, žydrai melsvą su geltonais taškais ir tamsumu, ar tai sodrumo pritvinkusias muses.
Taip besiglamonėdama šiame tobulame pasaulyje, pabėgusį nuo reklamų stendų, nuo „Chanel“ kvepalų ir Mc‘Donaldo restoranų, nuo audringų troleibusų ir geltonų taxi automobilių paskęstu į oazę, bet ne dykumoje, ten viskas kitaip. Čia kunkuliuoja gyvybė, tiek žolėje, tiek medžių kamienuose, išgraviruotuose lapuose nežinomo gamtos graverio.
Pasiūlysiu pasikalbėti su vėju, su jo juodais malūno sparnais ir išblaškytomis gėlėmis. Sparnuotais ir išmėtytais žiedlapiais užuodžiu švelnų absento kvapą, savo trupinius ant Tavęs.
Turtingais ir laisvais kūriniais grimztu į žiedų miegą samanų paklotuose.